Trečio praėjusio amžiaus dešimtmečio rašinyje rašoma apie zanavykų ūkininkų sunkumus. Prieš (pirmą) karą jų didžiausia meilė ir silpnybė buvo arklių auginimas. Pirmojo pasaulinio karo metu geri ristūnai buvo atimti. Nebuvo su kuo dirbti laukų. Todėl vėliau zanavykai pasinėrė į dar neatrastas gelmes – pieno supirkimo naujoves.
Rašoma, kad „per karą vokiečių okupantai atėmė viską, ką galėjo. Gyvulių nėra, sėklų nėra, trąšų nėra. Daugelio trobos sunaikintos ir sudegintos. Ūkio padargai sudilę.
Zanavykai amžinai skursti nenori – jie skųstis nelinkę. Iš kitur pagalbos nėra ko tikėtis. Reikia savo jėgomis viską atstatyti.
Buvo imtasi darbo. Po truputį pradėta tvarkytis. Laukai ilgą laiką buvo nedirbti. Derlius buvo prastas. Prieš karą zanavykai mėgo arklių auginimą. Tai duodavo gražaus pelno. Dabar visa tai neteko savo reikšmės – visi ristūnai ligoti.
Atsirado naujovė – pieno ūkis. Pieninės trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradeda kurtis Sintautuose, Žvirgždaičiuose, Naumiestyje, Griškabūdyje. Vėliau – Lukšiuose, Papartynuose. Praktiškai kiekviename zanavykų valsčiuje. Steigiami pieno nugriebimo punktai.
Pieninės didelio darbo išvystyti negalėjo. Po pirmo karo karvės – menkos. Be to pavasarį ir rudenį (Šakių rajono) keliai neišbrendami.
Tikimasi, kad visi tie vargai laikini. Javų derliai nekokie. Arkliai pigūs. Tai belieka griebtis pienininkystės.
Prieš karą zanavykai buvo laikomi pavyzdingais ūkininkais. Pertvarkyti ūkį naujais pagrindais nėra lengva. Tačiau zanavykų darbštumas susitvarkys ir nugalės visus sunkumus.“
1928 m.
