Kartais susimąstome apie praeityje neužfiksuotus savo protėvių prisiminimus. Pasiteisiname, kad anuomet, kai buvome jauni, – dar nerūpėjo. O kai tapome suaugę – dažnai jau buvo per vėlu. Nebeliko tų, su kuriais kažkada kalbėjomės ir jų klausėmės. Jų pasakyti žodžiai neišliko atmintyje.
Tačiau buvo tokių, kurie ne tik išklausydavo, bet ir užrašydavo. Nes tai, kas lieka neužfiksuota, greitai išnyksta.
Pasak 1995 m. kartos moksleivės Margaritos Černiauskaitės užrašų, „mano prosenelių sodyboje valgis buvo paprastas ir kaimietiškas. Samdiniai ir visa šeimyna valgė drauge. Atskirai duodavo tik ligoniui.
Gale stalo sėsdavo vyriausias bernas. Jis dažniausiai ir duoną riekdavo. Nelengva buvo nuriekti gražiai ir lygiai, kad riekė net žvilgėtų. Duonos kepalas būdavo didelis kaip ratas. Duona stovėdavo ant stalo užtiesta švaria, balta pala. Atriektos riekės buvo dedamos ant staltiesės, nes lėkščių neturėjo.
Sriuba buvo valgoma iš medinių ar molinių dubenėlių. Mėsą, virtus lašinius pjaustydavo ne per dideliais gabalais ir dėdavo kiekvienam į dubenį. Senelis prisimena, kad jie, vaikai, viską valgė pirštais.
Iš ryto močiutė mėgdavo virti barščius, kai kada kruopas ar kopūstus. Apie Gižus ir Marijampolę iš ryto virdavo visada du valgius: barščius ir kruopas. Iš to krašto kilę samdiniai, derėdavosi ir klausdavo pas šeimininkus ar bus rytais dvi sriubos. Jeigu būdavo tik viena, tai neidavo net tarnauti.
Pietums duodavo nuo ryto likusios sriubos. Kartais dar iššutindavo bulves. Jei būdavo kepama duona, prie to paties, pietums išvirdavo duonkukulių.
Vakarienei ruošdavo virtas bulves su rūgščiu pienu. Kartais atpjaudavo gardaus pyrago kraštelį. Būdavo išverda ir kruopų kukulaičių. Arba iškepa blynų.
Vasarą, kai atsirasdavo vyšnių, buvo verdama miltinė košė su uogomis. Jei košė būdavo pusiau kvietinių, ar ruginių miltų, tai ją vadindavo pusmarškone.
Pavakariams patiekdavo duoną su sviestu, sūriu ir balinta kava. Kartais įpildavo saldinto pieno.
Darbas baigdavosi su saulėlydžiu. Eidami į laukus ir grįždami iš jų žmonės dainuodavo.
Išskirtiniai ir rečiau pasitaikantys valgiai buvo bulvinės dešros ir plokštainis. Vaikai prisirinkdavo didelių bulvių. Surasdavo vištų padėtus kiaušinius. Reikėdavo ieškoti daržinėje, kluone, ir net landžioti po klėtimi.
Visi namiškiai mėgdavo kraujinę sriubą. Į ją įdėdavo čiobrelių arba džiovintų grybų. Pirmą kartą valgant tais metais grybus ar kitą valgį, mušdavo su šaukštu per kaktą. Ir sakydavo – šviežiena.
Virdavo slyvų, vyšnių ir obuolių košes. Kompotų tada dar nebuvo.
Važiuojant į svečius buvo įprasta vežtis žąsį, ragaišį ar vyno butelį.“
Prisiminimai užrašyti 1994 m.
