Prieškario Kalvarija: Šv. Uršulės atlaidai ir didžiausias jomarkas apskrityje

Prieš pirmąjį pasaulinį karą mieste buvo įsikūrusios stambiausios apskrities įmonės. Prašmatniose kareivinėse stovėjo caro kariuomenės pulkai. Buvo milžiniškas kalėjimas, kuriame 1905 m. kalėjo sukilėliai. Tarpukaryje į didžiausią apskrityje jomarką suvažiuodavo tūkstančiai žmonių iš visų apylinkių.

Prieškaryje išvysti Kalvarijos miestą buvo rekomenduojama spalio mėnesio pabaigoje. Pirmąjį antradienį po Šv. Uršulės atlaidų. Susipažinti su miesto gyvenimo pulsu, ištirti jį tarsi su mikroskopu per didžiausią metinį renginį.

Atlaidų rytą Kalvarijos apylinkių ūkininkai vos saulei patekėjus prausdavo arklius, išsinešdavo pakinktus, apžiūrėdavo vežimą. Turtingo ūkininko bernai, mergos tardavosi, kas turi pasilikti namie. Ūkininkas su žmona užsivilkdavo naujai pasiūtus rūbus, nusivalydavo batus. O dukros kamaroje matuodavosi suknutes.

Iš visų vieškelių pabirdavo vežimai. Sėdėdavo skaromis apsigobusios merginos, moterys. Skrybėles užsidėję ūsuoti vyrai. Keliai virsdavo dulkių debesimis.

Autobusų stotyje bruzdesys, kamščiai ir kalbos, juokas, skubėjimas. Ūkininkai, valdininkai ir pirkliai su bagažais grūsdavosi prie autobusų, plėšdavo konduktoriams bilietus iš rankų. Autobusų savininkams buvo tikra rugiapjūtė, pats darbymetis. Ieškoti keleivių, juos gaudyti už skvernų nereikia. Nereikia šūkauti: „Kas į Marijampolę? Kas į Kauną? Už du litus! Už litą!” Kalvarijos jomarko metu pelnas pats į kišenes byrėdavo.

Konfliktų išvengti tapdavo ypatingai sunku. Kalvarijos autobusų stoties vedėjas ragindavo šoferius nedelsti. Už vėlavimą grasindavo protokolais. O autobusų savininkai kaltindavo vedėją sukiojant laikrodžio rodykles. Šoferiai pritardavo darbdaviams ir stoties direktoriui demonstruodavo špygas. Keleiviai pradėdavo nerimauti, laukdavo kuo visa tai baigsis.

Gatvėse, turgavietėje buvo tikras skurzdėlynas. Vežimai, arkliai, raguočiai, bekonai ir žmonių jūra. Prekybininkų palapinės tęsėsi kilometrais. Aplink bažnyčios šventorių ir gatvėse – eilės elgetų, ištiesta ranka bandančių suminkštinti miesto svečių širdis.

Kalvarijos miestelyje buvo pilna arklių. Pilni kiemai vežimų. Bažnyčios pamaldose spūstys. Bernai, panos šlifuodavo batais šaligatvius ir mirksėdavo vienas kitam akutėmis. Slankiodavo poromis ir būreliais. Trypdavo liepų alėją ir grąžiąją žolytę. Išilgai šaligatvių virtinė kepurininkų. O prie jų – minios. Derasi, matuojais, perka.

Visos krautuvės sausakimšos. Užeigos namai-traktieriai neturėdavo laisvų staliukų. Pardavinėdavo vyrų mėgstamą “macnų skystimėlį” ir alų. Moterys ir vaikai gaivindavosi selteriu – silpnai gazuotu mineraliniu vandeniu. Šalia valstybinės degtinės Kalvarijos sandėlio pastato stovėdavo eilės, kaip Maskvoje prie duonos kepyklų. Jomarko degtinė buvo pardavinėjama su nuolaida.

Šaligatviais išdidžiai vaikščiodavo vietiniai ponai su žmonomis ar inteligentiškos išvaizdos panelėmis. Aplinkinių valsčių viršaičiai, seniūnai, sekretoriai ir kiti viršininkai vežimais vadeliojo į Šventos Uršulės atlaidus. Demonstruodavo Kalvarijoje paskutines kostiumų ir suknučių madas. Valdžios atstovai su visuomene suartėdavo vietiniame Šaulių sąjungos klube. Linksmindavosi kitose įstaigose, kurių prieškario Kalvarijoje buvo devynios galybės.

Aikštėje tarp amatininkų, prekybininkų palapinių sukiojosi “perkupčiai”, įvairūs agentai ar nenustatyto luomo su nežinomu verslu tipai. Rekalmuodavo stebuklingus miltelius nuo įvairiausių kiaulių ligų. Siūlydavo krokodilo odos pinigines, ar kvapniuosius muilus: “aštuoni gabaliukai už tris litus ir žvakė magaryčių”, – šūkaudavo eidami per šventorių. O klebonas atsistojęs ant laiptų grūmodavo kumščiu. Vagišiai landžiodavo  ponių rankinėse ir vyrų kišenese.

“Linksminkis dangau, linksmink dūšią mano! O Šventa Uršule!” – giedodavo ties šventoriumi. O piliečiai pritardavo užeigose ir linksmai keldavo bokalus į viršų. Taip atrodė prieškario Kalvarija stebint ją per rudens miglos aptrauktą teleskopą trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Atėjus vakarui ištuštėdavo miesto gatvės. Saulėlydžio šviesoje, pavargęs nuo šurmulio miestas sulaukdavo pelnyto poilsio. Turgaus aikštėje įsivyraudavo ramybė. Tik silpnas vėjelis nešiodavo šimtus nuo krakmolinių saldainių nuluptus popierėlius. Tuščiose gatvėse jie blizgėdavo, kaip merginų veidrodėliai. O tolumoje dar buvo galima išgirsti armonikos garsus. Kuriems daina pritardavo naktinėjantis Kalvarijos jaunimas.

Autorius Tomas Sušinskas