Baigiantis kalendoriniams metams Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga (LJMS) išrinko geriausius magistro darbus. Daugiau nei 70 vertintojų geriausiu humanitarinių mokslų (istorijos) srities magistro darbu pripažino Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studento Viliaus Šadausko darbą.
Studentas neneigia, jog šis įvertinimas jam yra išties reikšmingas. „Dar rašant šį darbą norėjosi, kad jis nebūtų padėtas į lentyną, o pasiektų visuomenę, mokslo bendruomenę. Mano galva, kiekvienas darbas – tyrimas ar bet kuri kita veikla – turi turėti praktinę naudą, duoti ką nors naujo“, – įsitikinęs jaunasis mokslininkas, savo moksliniais darbais norintis šviesti ir lavinti visuomenę, siekiantis jos pažangos ir socialinio jautrumo.
Vis dėlto rašant darbą studento galvoje minčių apie dalyvavimą panašaus pobūdžio konkurse nebuvo – tiesiog norėjosi visapusiškai ištirti aktualų, bet mažai, o gal net visai Lietuvos istoriografijoje netyrinėtą reiškinį. „Kadangi daugelis skaičiusiųjų, tarp jų ir gynimo komisijos nariai, šį darbą įvertino kaip įdomų bei kokybišką, pasirodžius LJMS konkurso skelbimui nusprendžiau pabandyti, nors laimėti nesitikėjau“, – prisipažįsta laureatas. Tačiau kai jam buvo pranešta, kad jo darbas išrinktas geriausiu humanitarinių mokslų srityje, jis nudžiugo, neatsižvelgdamas į konkurso dalyvius, komisijos narius. „Šis įvertinimas patvirtino, kad visas įdėtas darbas – nemigos naktys, ištisiniai galvosūkiai važiuojant viešuoju transportu, kaip sukonstruoti logišką ir informatyvų tyrimą – nebuvo perniek, bet turi vertę, kuri gali būti pamatuota Lietuvos jaunųjų mokslininkų bendruomenės geriausių darbų rinkimais“, – sako jis.
Apgynęs magistro darbą V. Šadauskas nusprendė tęsti studijas doktorantūroje. Paklaustas, kas pastūmėjo priimti šį sprendimą, doktorantas prisipažįsta, jog svarstymų būta nemažai. „Vis dėlto doktorantūros studijos idealiu atveju trunka ketverius, o praktiškai – penkerius metus. Penkeri metai jauno žmogaus gyvenime yra kartu ir trumpas, ir ilgas laiko tarpas. Dažnai galima išgirsti komentarą, kad tokios studijos yra „atidėtas gyvenimas“, nes manoma, kad daugiau niekam nebelieka laiko, tik studijoms. Manau, toks požiūris yra ydingas. Viskas priklauso nuo to, koks yra tavo gyvenimo siekinys. Nuo pat bakalauro studijų pradžios mano tikslas – tapti profesionaliu mokslininku. Taigi tiek studijos magistratūroje, tiek dabar doktorantūroje yra kelias šio tikslo link. Kiekvienas socialiniame mechanizme turime vaidmenį, tad matuoti visų žmonių pasirinkimų ir veiklų pagal vieną matą negalime. Ir apie „atidėtus gyvenimus“, matyt, svarsto tie, kurie norėtų gyventi kitaip, bet dėl vienų ar kitų aplinkybių atsidūrė esamoje situacijoje, o šis dėsnis, žinoma, galioja ne tik studijų ar akademinės veiklos atvejais, bet apskritai esant įvairioms iškylančioms žmonių pasirinkimo ir ateities projektavimo dilemoms“, – mintimis dalijasi jaunasis mokslininkas.
Planų mokslinėje srityje V. Šadauskas turi nemažai, nors kol kas baiminasi apie juos kalbėti, kad ko neliktų neišpildęs. Tačiau idėjų jam išties netrūksta. „Neatsakytų ir vertų tyrinėjimo klausimų yra begalė. Mus supanti visuomenė yra toks įdomus ir sudėtingas mechanizmas, kad visi kartu tyrinėdami po atskirą problemą nepajėgtume atsakyti į visus kylančius klausimus. Už kiekvieno kampo galima rasti besislepiantį reiškinį, kuris, norime to ar ne, privers užduoti klausimą „kodėl“. Istorija, edukologija, sociologija, psichologija – visos šios sritys man įdomios. Todėl ir mano tyrinėjimai, pasirenkamos temos, kartais netradicinės, kartais kontroversiškos, tačiau man pačiam labai įdomios“, – kalba jis.
Paklaustas, ką šiuo metu tyrinėja, V. Šadauskas teigia, jog pora sakinių įvardyti tai jam nėra lengva. „Tai socialiai pažeidžiami žmonės – neįgalieji, atskirtieji, patiriantys fizinį ar psichologinį smurtą asmenys. Šiuo atveju nėra skirtumo, ar tai šių dienų, ar istorinių laikų visuomenė. Svarbiausia, kad visuomenė pradėtų matyti, jog yra ne tik „glamūras“ ir gražūs žmonės, bet ir tie, kuriuos įvardijau ir kuriuos bendrai galėčiau įvardyti „likimo nuskriaustųjų“ sąvoka. Jei norime, kad visuomenė patirtų kokybinį tobulėjimą, mes – mokslo žmonės – privalome žmones šviesti, tuo tikslu ne tik pasiūlydami esamų problemų sprendimus, bet sukeldami tam tikrą moralinį sukrėtimą, parodydami, kaip radikaliai gali skirtis žmonių gyvenimai, kokią gyvenimo naštą neša asmenys, kurie dažnai lieka visuomenės „paraštėse“, kurių niekas nemato. Todėl sugrįšiu prie ankstesnio savo teiginio ir apibendrinsiu – viskas, ką iki šiol tyrinėjau ir toliau tyrinėsiu, turi aiškią orientaciją – šviesti ir lavinti visuomenę, daryti ją kultūriškai pažangesnę ir socialiai jautresnę“, – sako jis.
Kai kas nors V. Šadauskui užduoda klausimą, kaip jis susidomėjo istorija, jis visada papasakoja tą pačią istoriją. „Mano pirmas pažymys, kai penktoje klasėje mokiniai buvo pradėti vertinti balais, buvo du, ir jis buvo iš istorijos. Tačiau, kaip sakoma, vienas tinkamas žmogus gali pakeisti labai daug, jei jo požiūris į mokinį yra teigiamas. Mano atveju tai buvo nauja istorijos mokytoja, pradėjusi mokyti šeštoje klasėje, Aurelija Dragūnaitė. Ji mokė mane mokytis, istoriją pavertė įdomia sritimi, įvertino mano pastangas. Taip metai po metų aš judėjau pirmyn, kito mano mąstymas, lavėjo analitiniai sugebėjimai. Tapau jaunuoju tyrėju – jau dešimtoje klasėje rengiau to lygmens mokslinį tyrimą, jei jį taip galime pavadinti, ir respublikiniame Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse, humanitarinių mokslų srityje buvau apdovanotas III lygio diplomu. Tada, manyčiau, ir subrendo mintis tyrinėti – būti mokslininku. Ir štai aš čia – po beveik devynerių metų nuo tada, nors kovoju kitokiuose mūšiuose, tačiau nuosekliai ir tikslingai einu jaunojo tyrėjo keliu“, –pokalbį baigia pripažinimą pelnęs jaunasis LEU mokslininkas V. Šadauskas.
Milena Puchova
Lietuvos edukologijos universiteto Ryšių su visuomene specialistė
