„Kas mus jungia? Vienus – kraujo ryšys, kitus – darbiniai santykiai, trečius – turtas ar jausmai… Mane su pasauliu sieja knygos. Būtent todėl, Londono parkuose ar metro išvydusi žmogų, skaitantį knygą, pajusdavau jam nepaaiškinamą artumą. Ryžtingai prieidavau prie jo ir paprašydavau (lietuviškai!) leidimo nufotografuoti…
Knygos yra visagalės – jos sukuria paralelinius pasaulius, leisdamos vienu metu gyvuoti ne tik „vieno gyvenimo istorijoms“ ir ne tik „prozako kartai“. Na, o žmonės tampa laidininkais kitiems – gyviems ir mirusiems – keliauti kartu iš vienos stotelės į kitą, iš vienos tikrovės į kitą tikrovę.
44 nauji žmonės mano gyvenime. Ir visai nesvarbu, kad galbūt jie nė neprisimins, jog kažkas 2016 metų vasarą Londono metro ar 2015 metų liepos mėnesį juos lietuviškai užkalbino ir nufotografavo skaitančius… Svarbiausia, kad juos aš visada atsiminsiu. Ir jei kada nors kur nors pasaulio platybėse vėl išvysiu – nusišypsosiu ir pasisveikinsiu. Juk jie tapo manojo nuotykio ir šios parodos herojais. Iš kokių pasaulių akimirkai išplėšiau žmones ir kiek skaitytojo išvaizda rezonuoja su knygos pavadinimu spręskite patys. Tai, ką mes skaitome, dažniausiai yra mūsų esaties tęsinys, o knygos tik atspindi kokia dvasia gyvena viename ar kitokiame fiziniame pavidale.”
Taip menininkė Luana Masienė pristato parodą „Kas mus jungia?“, kurią iki gruodžio 2 d. galite apžiūrėti Marijampolės Kultūros centro pirmo aukšto fojė. Tiesa, Luanos fotografijos tik ant vienos sienos, o ant kitos –fotografo Antano Gudelevičiaus darbai, kuriose autorius savąją „jungtį“ pateikia visai kitaip: jei Luanos nuotraukos yra jungtis su kitais žmonėmis, tai Antano fotografijos – sąsaja su savo vidumi per kadaise skaitytas ir į atmintį giliai įsirėžusias knygas.
Lapkričio 8 d. įvykęs parodos atidarymas buvo kitoks nei įprasta tokiems renginiams – atėjusieji patekdavo į lengvą šurmulį ir laisvą, neįpareigojančią aplinką. Galima buvo ne tik tyrinėti fotografijas, bet prisėdus ant suolelių klausytis Marijampolės dramos teatro jaunimo studijos NAUJA KARTA garsiai skaitomų knygų, kramsnojant gražuolius Antano obuolius; galima buvo gerti kavą su sausainėliais vartant visur išdėliotas Loretos Vilkelytės ir kitų žmonių atneštas knygas, o patikusią sau ir pasidovanoti.
