Jau 31 metus minime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – Kovo 11-ąją. Tai įvyko, regis, taip neseniai, tačiau iš tiesų jau praėjo daugiau nei trisdešimtmetis. Vis dar neišblėsusiais tų dienų prisiminimais dalijasi signatarė Rasa JUKNEVIČIENĖ.
Žodžio „politika“ tuomet nebuvo
– Koks buvo tas signatarės kelias?
– Man gyvenimas suteikė laimę balsuoti dėl Lietuvos nepriklausomybės, ir tai aš iki šiol laikau pačia didžiausia gyvenimo dovana.
Viskas prasidėjo gana buitiškai. Tuomet gyvenau Pasvalyje, dirbau vaikų gydytoja Pasvalio ligoninėje. Kai 1988-ųjų vasarą Vilniuje prasidėjo pirmieji Sąjūdžio mitingai, aišku, aidas nuvilnijo per visą Lietuvą. Vieną vasaros dieną mane, einančią į darbą, sustabdė a. a. vietos žurnalistas, fotografas Vidas Dulkė ir pasakė: „Vakare renkamės, norim Sąjūdį kurti.“ Atėjau. Iš esmės susitikau su žmonėmis, kuriuos pažinojau, bet su kuriais iki tol niekada gyvai nebuvau susidūrusi. Ir tiek daug kalbos buvo, tiek daug pasiūlymų, idėjų liejosi. Žodžio „politika“ tada niekas nevartojo, bet buvo daug kalbama apie istoriją, kultūrą, apie tai, kaip reikia iš užmaršties iškelti daugybę dalykų.
Beje, kodėl mane pakvietė, iki šiol mąstau. Matyt, jautėme vieni kitus. Sovietmečiu jutome, kas yra kas, kas ką galvoja, nors viešai apie tai niekas niekada nekalbėdavo. Susibūrė Sąjūdžio žmonių būrelis, ir apie jį jau kitą dieną viską žinojo KGB. Vėliau įsiregistravome Vilniuje kaip grupė, išrinko mane Sąjūdžio Tarybos pirmininke. Netrukus sulaukėme pirmųjų laisvų rinkimų. Aš buvau pasiūlyta kandidate į Aukščiausiąją Tarybą. Ir mane išrinko.
– Ne kartą esate pabrėžusi, jog tai, kad esate moteris, jums padėjo politikoje.
– Rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą savo Pasvalio rinkimų apygardoje dalyvavome šešiese: penki vyrai ir aš – viena moteris. Ir kai manęs šiandien kas nors paklausia, kaip čia moteris atėjo į politiką, aš visąlaik sakau, kad man tai tik padėjo. Tuo metu kaime ne visi mane pažinojo, bet sakė: „Balsuokit už tą moterį.“
– Kaip vyko pirmieji posėdžiai?
– Tuos, kurie jau buvome išrinkti, pradėjo kviesti atvykti į Vilnių tartis: kaip bus, ką darysim, kaip viskas vyks? Atsimenu, Angonita Rupšytė – Sąjūdžio sekretorė – paskambino man į Pasvalį, į namus, į polikliniką, ir pranešė: „Rytoj, 10 val., reikia būti Aukščiausiojoje Taryboje – posėdis.“
Keliuosi 5 val. ryto, einu į autobusų stotį, važiuoju autobusu į Vilnių. Nuo 10 val. pradedam posėdžiauti. Man jie visi atrodo tokie protingi, kalba Vytautas Landsbergis, Egidijus Bičkauskas, kalba kartais vienas gal į vieną pusę, kitas gal į kitą… Tariasi, kaip atrodys tas pirmasis posėdis, ką dabar darys Sąjūdis? Skelbs tą nepriklausomybę ar neskelbs? Net buvo tokių abejonių, kad galbūt nereikia iš karto taip radikaliai elgtis. Kitą dieną – vėl skambutis, klampoju per molį į autobusų stotį, vyktu į Vilnių ir vėl atgal. Pirmosiomis savaitėmis verkiau nuo fizinio nuovargio, kol gavome, kur apsigyventi.
Delsti nebuvo galima
– Prisiminkite tą lemtingą dieną…
– Ir tada atėjo kovo 10-oji! Pirmasis posėdis. Jam kruopščiai ruošiausi. Pamenu, pasisiuvau tokią žalią vilnonę suknelę Pasvalio siuvykloje. Turėjau gintarinius karolius – pasipuošiau. Beje, juos ir dabar turiu. Tada dar nebuvo kuo daug puoštis.
Išvakarėse susirinkom į dabartinę Seimo Konstitucijos salę pasitarti dėl Nepriklausomybės Atkūrimo Akto teksto, kaip atrodys posėdis. Pamenu, kai V. Landsbergis jau vėlai vakare pasakė, ką kalbėjo su Stasiu Lozoraičiu – mūsų atstovu Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), kur, kaip žinote, per visą sovietų okupaciją buvo išlaikyta ambasada. Supratau, kad apie mūsų nepriklausomybės paskelbimo detales buvo kalbėtasi ir su JAV Valstybės departamentu. Kovo 10-ąją prasidėjo Aukščiausiosios Tarybos sesija. Išrinkome pirmininką, pavaduotojus, atlikome visas reikiamas procedūras.
Atėjo kovo 11-oji, dirbome visą dieną. Pats balsavimas dėl nepriklausomybės vyko tik į pavakarę.
– Kodėl vis dėlto nuspręsta nepriklausomybę skelbti kovo 11-ąją?
– Todėl, kad kovo 12 d. Michailas Gorbačiovas buvo sušaukęs SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatų suvažiavimą ir jame turėjo pakeisti tvarką, kaip gali respublikos išeiti iš Sovietų Sąjungos. Taigi buvo labai svarbu kovo 11-ąją suspėti priimti itin reikšmingą Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.
Įtampos metai
– Kokie buvo pirmieji nepriklausomybės metai?
– Laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11-osios iki 1991 m. sausio 13-osios įvardyčiau įtampos metais. Gal kai kam atrodo, kad Aukščiausiosios Tarybos deputatai paskelbė Kovo 11-osios Aktą ir viskas buvo kaip sviestu patepta. Tikrai taip nebuvo. Atsirado vidinio pasipriešinimo, buvo žmonių, kurie nesuprato, kuriems reikėjo laiko, kad suprastų, kurie bijojo, netikėjo, kad iš to kas nors išeis. Buvo piktų žmonių, prasidėjo savotiškas visuomenės skilimas.
Iki sausio 13-osios laikotarpis buvo visoks. Buvo paskelbta blokada, nebuvo prekių, degalinėse nebeliko degalų. Prasidėjo ekonomiškai tikrai sunkus metas. Sovietų Sąjunga bandė įrodyti, kad nepriklausomybė yra nepritekliai, kad be jos mes neišgyvensime. Laukėme tarptautinio pripažinimo, bet pasaulis tuo metu gyveno M. Gorbačiovo keliama euforija. Jis teikė vilčių, kad Sovietų Sąjunga bus kitokia. Ir mes, Lietuva, atrodėme kaip tam tikri trukdytojai.
Lūžis – rugpjūtį
– Pirmieji nepriklausomybės mėnesiai turbūt buvo sudėtingi?
– Iki Rugpjūčio pučo buvo laikotarpis, kai reikėjo atsilaikyti. Okupacijos laikotarpis Lietuva pradėjo saugoti savo sienas. Atsirado savanorių, kurie beginkliai saugojo Lietuvos Respublikos sienas. Buvo pradėti žudyti, atakuoti, pulti mūsų pasieniečiai.
Tik po Rugpjūčio pučo laukė tarptautinis Lietuvos pripažinimas. Ir tada prasidėjo mano kelias į politiką. Tuo metu, kai mane rinko į Aukščiausiąją Tarybą, maniau, kad pirmiausia nugalėsiu komunistus, po to tik balsuosiu už nepriklausomybę ir grįšiu į medikės gyvenimą. Tačiau taip neatsitiko.
Visa tai pasakoju dabar dirbdama jau Europos Parlamente. Kokios Lietuvos tikėjausi? Nesitikėjau, kad viskas bus taip gerai. Tada neįsivaizdavome, kad įstosime į NATO, Europos Sąjungą. Ir apskritai daug ko nežinojome. Gal ir gerai. Nes jeigu būtume žinoję, gal kai kas būtų pradėjęs abejoti. Tuo metu Aukščiausiosios Tarybos deputatams tikrai reikėjo tam tikro naivumo. Juk kai tampi tikru politiku, pradedi svarstyti, kaip čia bus, dėlioti „už“ ir „prieš“, analizuoti. O tada mes tiesiog žinojome, kad taip reikia daryti, ir tai padarėme.
Užsakymo Nr.: SG-20-77
