Pirmojo pasaulinio karo pradžioje sūduvių bažnytkaimiuose gyvenimas ėjo sava vaga. Keli kilometrai nuo Veiverių nutolusiuose Skriaudžiuose jaunimas krėtė „šposus“.
Smalsus 1914 m. keliavęs reporteris prieš Atvelykį netikėtai užsuko į Marijampolės apskritį. Pasak įvykių liudininko, „Skriaudžiai, tai mažas bažnytkaimis. Bažnytėlė tokia nieko sau visai. Stovinti linksmoje, pakilioje vietoje. Kryžma, neapleista ir šviesi. Čia susirinkusiems vietos netrūksta.
Užėjęs į šventovę radau besibarantį iš sakyklos kleboną. Supratau, kad jaunimo juokai užrūstino šventojo tėvelio širdį. Lyg ir būta ten kažkokių negražių jaunimo „šposų špitolėje“ per „velyknaktį“.
Vadinasi Skriaudžių parapijoje iš tiesų yra blogo jaunimo. Kas tiesa, tai ne melas. Valkiojasi naktimis, rėkauja, o kur dar mušeikavimai.
Bet ką gi daryti, jeigu jaunimas neturi prakilnesnių užsiėmimų. Juk yra Skriaudžiuose „Žiburio“ draugijos skyrius. Tuomet nebereiktų jaunimo ir surišti, kaip klebonas liepia.
Juk labiausiai jaunuolius taiso giesmės ir dainos. Bet čia jokio choro nėra. Juk kažkada vietinis jaunimas pats prašė pamokinti vargonininko dainų. Bet ponas vargonininkas išdidžiai atsisakė. Juk geriausiai nuo „šposų“ atitraukia giedojimas.
Tuomet nereiks nei iš sakyklos bartis – bus galima kultūringai pamokslus sakyti. Apie Veiverius girdėjau kartą kalbant vieną kaimietę. Girdi, kai pradėjo vaikai mokytis giedoti, tai tapo kaip nebe tie: nerūpi jiems jau bastymasis, siekia tik kaip geriau išmokti ir prasilavinti.
1914 m., Skriaudžiai
