„Po pafrontės sodybas“, – tokiu pavadinimu 1938 m. publikuotą tekstą perskaičiau šaltiniuose. Rubrikoje „Iš kelionių po Suvalkų kraštą“ turistas dalinosi savo įspūdžiais sūduvių žemėse.
Anot romantiškai nusiteikusio prieškario keliautojo žodžių „Suvalkų kraštas puikus, dar puikesni jo vieškeliai. O karštoje vasaros saulėje šnara javai.
Kiek tik akimis aprėpi, Suvalkijos laukai jau puošias naujojo derliaus rugių gubomis. Darbštūs šio krašto ūkininkai skubėdami veža juos į kluonus. Tik pamanyk – rugpjūčio pradžia. o paplenčių alksnynuose raudonuoja saldžios avietės ir skaisčios rausvos serbentos.
Medžių paunksmėje saulutė piešia vis ilgėjančius šešėlius. Netoli jau ir Suvalkų Kalvarija. Baltuoja aukšti jos gražiosios bažnyčios bokštai. O žaliųjų medžių šešėlyje skęsta senosios Kalvarijos gatvės.
Apsistoju pas pažįstamą. Minkšta sofa, ramus kambarys. – Prašom, pusryčiai aušta, – kviečia šeimininkai.
Vėliau po truputį judu toliau. Tarp aukštų medžių boluoja caro palikimas – garsiosios kareivinės. Netoli psichiatrinė ligoninė su lauke dirbančiais ir savam pasaulyje gyvenančiais pacientais.
Aukštos kalvos ir nukirsti rugiai supa ligoninę ir visą Kalvarijos miestelį. O ant netoli esančio kalnelio puikus vaizdas: aplink išmėtytos visos suvalkiečių sodybos. Horizonte debesis remia mėlyni šilai ir aukštos kalvos. Kiek žemiau aukštų medžių fone tyvuliuoja Orijos ežeras. Šio ežero pakrantės – mėgstama Kalvarijos gyventojų pasivaikščiojimo vieta. Vandenyje braidžioja karvutės, o lygioje pievoje ganosi suvalkiečių arkliai.
Per kaimus nusidriekęs vingiuotas ir pilkas vieškelis veda į Sangrūdą. Prieš akis iškyla Raudeniškių sodybų stogai. Vieškelis gražiai apsodintas vyšniomis. Dairantis į laukus judesio nesumažėja, – aplinkui visi veža rugius.
Sangrūdoje – mažutė bažnyčia. Klebonijos sode šeimininkauja profesorius, kunigas dr. Brizgys. Pasak jo, parapijos inventorius kūrėsi iš pliko akmens. Pati parapija savo dienas skaičiuoja nuo 1925 m.
Sangrūdos pašto skyriuje tvarką palaiko nuovados viršininkas. Apskritai kalbant, graži toji Sangrūda – šnara upeliai, žaliuoja sodai, pilkuoja dvarų aukšti rūmai.
Toliau Aštrioji Kirsna – su raudonų plytų dvaro pastatais. Ne veltui Vilkaviškio krašto sūnus Vincas Pietaris savo romane „Algimantas“ susiejo Aštriosios Kirsnos dvarą su Lietuvos kunigaikščio gyvenimo akimirkomis.
Žalių liepų alėja nuveda mane link senų rūmų. Prie vartų pasitinka išsišiepusių drakonų monumentai. Prieš pat Aštriosios Kirsnos rūmus – aikštelė su žydinčių raudonų rožių krūmais. Rūmų verandoje – dvaro savininkas, visai Suvalkijai gerai žinomas agronomas Vladas Kriaučiūnas su savo ponia.
Užkandžiaudamas rūmų viduje kalbuosi su dvaro spirito varyklos vadovu p. Labanu. Vėliau agronomas Kriaučiūnas perveda mane per kambarius į didįjį saloną. Pasak jo, Aštriosios Kirsnos dvaras dvelkia senove. Rašytiniai dokumentai išlikę iš 1812-1918 m. laikotarpio. Tada dvarą valdė Vladas Karinga. Vėliau savininkų pavardės keitėsi: Gauronskių, Krinskių ir Bulinskių giminės.
Šiuo metu (1938 m. autor. past.) Aštriosios Kirsnos dvaras laikomas gražiausiu visoje Suvalkijoje. Turi 240 ha nuosavos žemės. Iš senųjų laikų išlikę dvidešimt trys mūriniai trobėsiai. Dvare veikia nuosava spirito varykla, kuri per metus pagamina apie du šimtus tūkstančių litrų produkcijos.
Trisdešimties hektarų plote įrengti karpių tvenkiniai. Gražiame parke auga vengriškos eglaitės, bukai, maumedžiai, šilkmedžiai, abrikosai ir persikai.
Dvaro savininko iniciatyva 1927 m. čia įsteigta Žemesnioji Žemės ūkio mokykla. Kasmet į platųjį pasaulį išleidžianti beveik penkiasdešimt mokinių. Mokinių skaičiui daugėjant, Kriaučiūnas tikisi plėsti klasių patalpas. Dvaro savininkas įsteigė nemažą skaityklą ir knygyną ūkininkams, – pasakojimą baigia 1938 m. keliavęs reporteris.
Tomas Sušinskas
