Kalvotoji Dzūkija, kurios vietoves tarpukaryje priskirdavo Sūduvos regionui, saugo senų miestelių prisiminimus.
Gražiose, kalnais ir kalvomis nusėtomis Dzūkijos aukštumose stūkso senas Jiezno miestelis. Senovėje šis į rytus nuo Prienų esantis miestelis priklausė Lietuvos didikams. Steponas ir jo sūnus Kristupas Pacai valdė daugybę dvarų. Jiems priklausė didžiausi žemių, miškų ir girių plotai.
Jiezno Šv. Arkangelo Mykolo vardu pavadinta šventovė iškilo Pacų iniciatyva. Apie jos pastatymo metus sklinda legendos. Niekas tiksliai nežino, kada bažnyčia buvo pastatyta. Kalbama apie septyniolikto amžiaus antrąją pusę. Tarpukario spauda rašė, kad maldos namai Jiezne dominuoja visoje apylinkėje. Per šimtmečius bažnyčios nepaprasto storumo sienų svoris paveikė pamatus. Todėl bažnytėlės lubos buvo suveržtos galingais varžtais.
Pasak senojo tarpukario laikraščio puslapių, „Senoji šventovė turi savo paslapčių ir įdomybių. Sakoma, kad Kristupui Pacui buvo išpranašauta, kad visai jų giminei lemta išnykti. Ir paskutinis jų palikuonis mirs tada, kai nuvirs Jiezno bažnyčios bokšto kryžius. Tada Pacas įsakė išimti iš viršūnės medinius kryžius ir įstatyti sunkius geležinius. Ir vis tik audra buvo stipresnė ir vieną kryžių nulaužė. Kaip tik tuo metu Krokuvoje mirė paskutinis iš Pacų.
Jiezno bažnyčios požemiuose guli Pacų palaikai: karstų liekanos, kaukolės ir skeletai.
Manoma, kad po didžiuoju bažnyčios altoriumi yra katakombos. Sklinda legendos, kad čia gali tilpti pora šimtų žmonių. Kažkada po altoriumi buvo dar vienas mažas altorėlis. Kartais po žeme buvo laikomos pamaldos.
Senieji žmonės mena Pacų keistenybes. Legenda porina, kad iš dvaro rūmų iškastas tunelis veda į bažnyčios požemius. Šiuo keliu didikai ateidavo į zakristiją. Iš čia laiptais užlipdavo į galeriją, kurioje stovėjo puošnios kėdės pridengtos raudonojo aksomo baldakimais. Sakoma, kad Jiezno valdovai eidavo į bažnyčią su ypatinga apsauga. Priekyje jų žygiuodavo keli tarnai su deglais rankose. Už tarnų nugarų – magnatai. Prie požemio durų tą procesiją pasitikdavo kunigas ir įvesdavo į zakristiją.
Iš Jiezno apylinkių yra kilusių įžymybių. Čia savo vaikystę praleido generolas V. Grigaliūnas-Glovackis. Jaunystėje ėjo valsčiaus sekretoriaus pareigas. Jiezno valsčiuje gimė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, buvęs užsienio reikalų ministeris J. Purickis.
Kalvotose Jiezno laukuose 1918 m. įvyko pirmosios Lietuvos besikuriančios kariuomenės kautynės su bolševikais. Atsirado vietinis išdavikas. Keliolika savanorių vyrų žuvo. Palaidoti Jiezno kapinėse. Po kurio laiko miestelis atsidūrė lietuvių rankose – mūšis buvo laimėtas.
Jiezno apylinkė garsi ne tik gražiomis dainomis, bet ir senovinėmis raudomis, pasakomis ir patarlėmis – priežodžiais. Senosios dzūkų močiutės atmintinai moka po keliolika raudų. Anksčiau mirusiojo artimieji tokias raudotojas samdydavo. O šios prie mirusiojo karsto gailiai raudodavo. O tos raudos – tai ištisos poemos. Nepaprastai sentimentalios ir įdomios.“
Tai tikras poetinis sūduvių kaimynų dzūkų lobynas.
