Pirmoje Lietuvos Respublikoje, 1930 m. šaltiniuose pranešama apie dvi naujai įsikūrusias vaikų stovyklas.
Nors pasakojime stovyklos vadinamos kolonijomis, tačiau su laisvės atėmimo vietomis tai neturi nieko bendro. Kauno miesto ligonių kasų direkcija įsteigė dvi vasaros stovyklas sergančių vaikų sveikatai pataisyti. Viena jų buvo įsikūrusi Birštone – skirta išskirtinai žydų tautybės vaikams. Kita veiklą pradėjo Gelgaudiškyje – buvo skirta lietuviams ir kitų tautybių vaikučiams.
Anot senojo pasakojimo, „Vaikams iki dešimties metų amžiaus buvo įsteigtos dvi kolonijos. Viena Birštone, antra Gelgaudiškyje. Į Birštono vaikų koloniją siunčiami tik žydų tautybės vaikai. Ją globoja žydų sveikatos draugija Oze. Į Gelgaudiškio sveikatos taisymo namus siunčiami visų kitų tautybių mažieji.
Kauno miesto ligonių kasai priklausančių vaikų skaičius siekia tris tūkstančius. Jie visi turi sveikatos problemų. Jų visų į koloniją išsiųsti negalima.
Pernai į jas buvo išsiųstas vos 41 vaikas. Šįmet jau viskas kitaip. Tėvai prašyte prašo, kad jų vaikai būtų siunčiami taisyti sveikatą. Paprastai mažieji išbūna kolonijose apie šešias savaites.
Birštono ir Gelgaudiškio vietovės pasirinktos neatsitiktinai. Gražūs Nemuno vaizdai, sausi pušynai, nuošalumas gerai veikia vaikus. O šiems paprastai tenka gyventi skurdžiai, kęsti miesto triukšmą ir kitus negerumus.
Vaikus prižiūri gailestingoji seselė, kuri sykiu eina auklėtojos ir mokytojos pareigas. Ligonių kasa neleidžia vaikams dykinėti. Leidžia besiilsint išmokti skaityti ir rašyti. Vaikai čia nepalikti savo valiai. Čia veikia savotiška drausmė. Yra nustatytos valandos keltis ir gulti. Žaisti, mokytis ir valgyti.
Kiekvieną savaitę kolonijas vizituoja gydytojas – specialistas. Tikrina vaikų sveikatą. Visi vaikai namo grįžta net 1-2kg sunkesni.“
1930 m.
