Šiais 1926 metais Šunskų kapuose iškilo paminklas, – žinutę tarpukario spaudoje paskelbė laikraštis.
Pasak senosios spaudos, „Šunskų kapinėse pagarba buvo atiduota Tomui Ferdinandui Žilinskui. Buvo atlaikytos pamaldos, kuriose apsilankė gausus būrys buvusių jo mokinių. Per šventas mišias grojo dūdų orkestras.
Orkestrui vis dar grojant liūdną maršą, visi nuėjo į kapines. Įvyko paminklo šventinimo ceremonija. Stūksantis paminklas – labai gražus. Padirbtas iš paprastų ir Lietuvos laukuose surinktų akmenų.
Paminklą pastatė jo buvusieji mokiniai. Šunskų mokytojos rūpesčiu paminklas buvo apipintas vainikais ir apkaišytas gėlėmis.“
Tomas Ferdinandas Žilinskas buvo vadinamas „Lietuvos mokytojų patriarchu. Kaip jo mokiniai buvo įpratę jį vadinti, ir kaip jis pats mėgo vadintis „Senis“ gimė Suvalkijoje, keli kilometrai nuo Šunskų, Domeikų kaime 1840 metais.
Užaugo gana pasiturinčių ūkininkų tėvo Tomo ir mamos Kotrynos Žilinskų šeimoje. Baigęs mokslą 1866 m. Veiverių bažnytkaimyje įkuria pedagogų kursus. Netrukus 1872 m. Veiveriuose susidaro mokytojų seminarijos ruošimo kalvė. Čia prasideda Tomo Žilinsko mokytojo kelias. Veiveriuose jis praleidžia ištisus 37 metus.
Senis tikėdamas savo mokytojo pašaukimu, neišleidžia mokytojauti tų jaunuolių, kurie, jo nuomone, tam darbui nepašaukti. Čia jo jau niekas neperkalbės ir niekas neįtikins. Savo brolėną, visai neblogą mokinį, senis dėl savo nusistatymų priverčia pasišalinti iš mokytojų seminarijos Veiveriuose.
Tomas Žilinskas kaip darbininkas buvo tylus ir kuklus. Kaip auklėtojas jis griežčiausiu būdu paversdavo mokinį į savo darbo medžiagą. Kas pagyveno su seniu nors dvi savaites, tas žino, kokiai jo įtakai patekdavai. Jo mokiniai seminarijoje praktiškai nejausdavo kitų mokytojų esant. Visur tik senis ir senis. Savo mokinius jis taip gerai pažįsta, kad jie jokiu būdu negalėjo paslėpti nuo jo savo silpnybių. Iš mokinių jis nulipdydavo, tai kas reikalinga.
Senis jaunimui buvo geriausias pavyzdys. Jis neleisdavo sau nieko, kas jį žemindavo mokinių akyse. Senis nerūko, negeria ir nekortuoja. Jis keliasi su saule, gulasi sutemus. Dirba mokykloje, dirba sode prie bičių. Nesmaguriauja: dažnai gamindavo pietus viename puode ir sau, ir mokiniams.
Supratęs, kad Veiverių mokytojų seminarijoje savo uždavinį jau atliko, 1903 m. jis iš ten išeina. Apsigyvena Kaune. Dėsto lietuvių kalbą gimnazijoje.
Mokyklą jis taip mylėjo, kad net paskutinėmis gyvenimo dienomis, mirčiai besiartinant, išvyksta į Žiūrius-Gudelius. Čia apsigyvena senoje, mažoje mokykloje. Viešai išreiškia norą būti pašarvojamas ant mokyklinių suolų.
Amžiną atilsį Tomas Ferdinandas Žilinskas palaidotas Šunskų kapinėse, arti savo gimtųjų pašešupių.“
Pulkininkas leitenantas Butkevičius
