Šiandien valstybinio istorijos brandos egzamino salėje galima sutikti ne tik būsimuosius istorikus, politikus, žurnalistus, turizmo vadybininkus, menotyrininkus, bet ir daugelio kitų profesijų kandidatus, kurių neįsivaizduotume be istorijos išmanymo. Šį egzaminą kasmet renkasi ir dalis abiturientų, norinčių tiesiog užtvirtinti bendrojo išsilavinimo pagrindą sudarančias žinias. Vis dėlto egzamino programai ir užduotims tenka nemažai kritikos – ją išsako istorijos mokytoja ekspertė, žurnalistė, Bendrojo ugdymo tarybos narė Jūratė Litvinaitė, leidyklos „Šviesa“ naujausios istorijos vadovėlių serijos bendraautorė.
„Istorijos egzamine gausu paradoksų. Pavyzdžiui, yra sudėtingomis laikomų užduočių, kurias teisingai atsako apie 80% kandidatų, ir yra paprastų, kurios daugeliui lieka neįveikiamos. Taip yra todėl, kad daug priklauso nuo užduoties formulavimo. Klausimas gali būti užduotas dviprasmiškai arba gali būti du klausimai viename, o dėl atidumo stokos ar skubėjimo net gabiausi abiturientai gali suklupti“, – teigia J. Litvinaitė ir pastebi, kad egzamino užduočių kokybė su kiekvienais metais vis dėlto gerėja.
Istorijos egzamino programoje numatyta, kad 40 proc. užduočių yra skirtos žinioms patikrinti, 40 proc. – joms taikyti ir 20 proc. – aukštesniesiems gebėjimams įvertinti. Vadinasi, norint atlikti 60 proc. užduočių, mokiniui reikia ne tik žinių, bet ir kritinio mąstymo, padedančio analizuoti įvairius informacijos šaltinius.
Pasak J. Litvinaitės, sunkiausi klausimai laikantiems istorijos brandos egzaminą būna išplėstiniai, reikalaujantys ilgesnio atsakymo. Pasakoti, argumentuoti, išskleisti problemą sugeba tik nedidelė dalis mokinių. Mokytoja ekspertė aiškina, kad tai lemia įsigalėjusi trumpų tekstų kultūra, o detalių tyrimų, kas trukdo atsakyti į išsamius klausimus – žinių ar laiko stoka, negebėjimas samprotauti ar baimė suklysti – iki šiol nėra atlikta. Dėl to, pasak J. Litvinaitės, negalima nustatyti, ar moksleiviai buvo tinkamai pasiruošę visų tipų egzamino užduotims.
Vienas iš veiksnių, prisidedančių prie aukštesnių rezultatų, yra mokymosi nuoseklumas nuo pat jaunesniųjų klasių. Nacionalinis egzaminų centras (NEC) yra atlikęs mokinių pasiekimų tyrimą, kurio metu stebėjo kiek jaunesnių moksleivių – aštuntokų – istorijos mokymąsi. Duomenų statistinė analizė parodė, kad 2015 m. dauguma Lietuvos aštuntokų kiekvieną pamoką naudojosi istorijos pratybų sąsiuviniais ir būtent tų mokinių mokymosi rezultatai statistiškai buvo geresni nei tų, kurie pratybų sąsiuvinių nenaudojo visai arba jais naudojosi nenuosekliai, t.y. ne kiekvieną pamoką. Pasak tyrimo, galima manyti, jog pratybų sąsiuviniai kiekvieną pamoką buvo naudojami tų mokinių, kurių mokytojai taikė ugdymo metodus, skatinančius įtraukiantį, nuoseklų ir sistemingą mokymąsi, padedančius mokiniams išsiugdyti įvairiapusius gebėjimus ir pasiekti aukštesnių rezultatų.
„Vis dėlto pasiekę dvyliktą klasę, brandos egzamine vis dar bijome užduoti mąstymo reikalaujančių klausimų, dauguma užduočių yra mechaninio, šabloninio pobūdžio. Mokiniai išmoksta ne kritiškai mąstyti, bet atsakyti taip, kaip jų prašoma. Pripratusiems prie kūrybiškų užduočių jos labiau pravers gyvenime, nei dabartiniame istorijos egzamine. Vis dėl to, didžioji mokytojų dalis sutinkaa, kad jauno žmogaus, baigusio mokyklą, kūrybiniai, analitiniai, kritiniai įgūdžiai, mokėjimas skaityti tarp eilučių, interpretuoti – svarbūs, netgi būtini dalykai kasdieniame gyvenime“, – teigia J. Litvinaitė.
Ji pabrėžia, kad tobulinti egzamino užduotis ir įtraukti nešabloniško mąstymo reikalaujančių užduočių, mąstymo klausimų, trukdo nepasitikėjimas mokytojų vertintojų komanda. Būdama Bendrojo ugdymo tarybos nare J. Litvinaitė ne pirmus metus kelia būtinybę atskirti istorijos ir valstybės pagrindų egzaminus.
„Šiuo metu istorijos programa yra gerokai perkrauta – joje vietos istorijai liko labai mažai, nes tenka aprėpti ir politologiją, ir menotyrą, ir visus valstybingumo bei pilietinės visuomenės pagrindus. Valstybės pagrindų egzaminas turėtų būti atskiras nuo istorijos dalyko ir būti privalomas visiems abiturientams – tebūnie tik su įvertinimu išlaikė/neišlaikė. Nes dabar susiduriame su paradoksu, kad užsienietis, norintis gauti Lietuvos pilietybę, turi išlaikyti konstitucijos egzaminą, o abiturientas, nepasirinkęs istorijos egzamino, baigia mokyklą nepademonstravęs supratimo nei apie pagrindinį šalies įstatymą, nei apie žmogaus teises, nei apie Lietuvoje vyraujančią ekonominę sąrangą“, – kritikuoja J. Litvinaitė.
Klausimą apie tai, ar mokykloje ruošiame vaikus gyvenimui, ar egzaminui, nuolat kelia ir leidyklos „Šviesa“ leidybos vadovė Daiva Bartninkienė. Ji teigia, kad atsakymas glūdi ne tame, ko reikėtų mokyti, bet kaip, kokiais būdais mokyti žinių ir gebėjimų.
„Iš dešimtmetį trunkančio sąstingio pajudėti padėtų penki žingsniai. Pirmas žingsnis turėtų būti ugdymo turinio atnaujinimas, paremtas atliktais tyrimais, apklausomis ir rezultatais. Antrasis – rekomendacija dirbti naudojant vadovėlių komplektus, parengtus pagal tą pačią nuoseklią sistemą, pavyzdžiui, mokymosi tiriant. Trečias žingsnis yra vienas iš svarbiausių – tai įsisąmonintas mokytojo asmenybės, požiūrio ir atsakomybės vaidmuo. Ketvirtas žingsnis priklauso nuo tėvų – kuo didesnis jų įsitraukimas, tuo geresni mokymosi rezultatai. Šiuo metu į mokymosi procesą labiausiai įsitraukia tik pradinukų tėvai, o dvyliktokų tėvų susirūpinimas mokslais jau yra gerokai pavėluotas. Penktasis ir neišvengiamas žingsnis į aukštesnę švietimo kokybę yra mokytojų kvalifikacijos kėlimas ir tuo pačiu – pasitikėjimas mokytų kompetencija”, – teigia D. Bartninkienė.
Švietimo ekspertė įvardina ir koks turėtų būti geras mokytojas. Pasak D. Bartninkienės, tai labai paprasta: geras mokytojas yra tas, kuris visų pirma pats nuolat mokosi, domisi savo dalyku ir todėl įkvepia domėtis ir mokinius. Ji pastebi, kad šiuo metu aktyviausiai visomis švietimo naujovėmis domisi tik pradinių klasių mokytojai, o kuo vyresnėse klasėse dirba pedagogai, tuo sunkiau juos prisikviesti į įvairius mokymus ir seminarus.
J. Litvinaitė siūlo žengti dar toliau ir atrišti rankas aukštosioms mokykloms pačioms organizuoti priėmimą į studijų programas.
„Šiandien pamokose ir egzamine sutinkami paradoksai atsiranda dėl mūsų prisirišimo prie senovinių reliktų, kurie jau yra moraliai pasenę. Vakaruose einama link individualizacijos, tad ir stojant į universitetą pasitelkiamas pokalbis, charakteristika, lankyti parengiamieji kursai, kurie vyksta ir virtualiai. Kol to nėra, kenčia vaikai – mokosi ne gyvenimui, o egzaminui ir rašo taip, kaip turi būti teisinga“, – teigia J. Litvinaitė.
Žvelgdama į ateitį, istorijos mokytoja ekspertė linki spręsti vaizduotės, kūrybingumo, išlaisvinimo, įvairovės klausimą, kad mokymasis taptų prasmingas, įvairiapusis ir individualus. Deja, šiandien egzaminą laikantys dvyliktokai to nesulaukė ir vargu ar spės sulaukti pokyčių kitų metų egzaminui besiruošiantys vienuoliktokai. Egzamino rezultatus Nacionalinis egzaminų centras skelbs maždaug po mėnesio.
Rūta Latinytė
