Petras Biržys dar kitaip žinomas, kaip Pupų Dėdė, 1937 m. išleidžia Lietuvos miestų ir miestelių praeitį gvildenančią knygų seriją. Kelių šimtų puslapių knygos tomas skiriamas ir Marijampolės apskričiai.
Praeitame pasakojime apžvelgėme šio istorinio leidinio ištraukas. O dabar pažvelkime, kokios aplinkybės lėmė, kad Pupų Dėdės personažas tapo toks populiarus tarpukario Lietuvoje? Į jo pasirodymus plūsdavo minios žmonių. O po koncertų prie jo gretindavosi visas vietinis miestelio elitas.
Pupų Dėdės vedamą laidą „prie Smetonos“ gyvenę lietuviai nuolat klausėsi per radiją. Smagūs dainų posmai skambėjo visoje Lietuvoje. Savo dainų kupletais pupų dėdė linksmino žmones Plokščiuose, Šakiuose, Kudirkos Naumiestyje.
Pasak įvykių amžininko Juozo Stankevičiaus prisiminimų, „vos tik prieškaryje pradėjo veikti Kauno radiofonas, radijo programose atsirado laida „Pupų Dėdės pastogė“. Laidos trukmė buvo 25 minutės. Kaimo žmonėms tai buvo pati įdomiausia radijo programos dalis. Turintieji radijo aparatus kviesdavosi kaimynus. Iš Pupų Dėdės lūpų liejosi linksmi pasakojimai apie visokias gyvenimiškas negeroves.
Po savaitės įtemptų darbų kaimo lietuvių dvasia atsigaudavo nuo Pupų Dėdės smagumo. Apie 1932 m. Dėdė pradėjo gastroliuoti po įvairius Lietuvos miestelius.
Jo pasirodymai visada vykdavo vakarais. Atvykęs dieną anksčiau jis tylomis pasidairydavo po vietovę. Pasirankiodavo pokalbių nuotrupų iš vietos žmonių. Vėliau dainuodamas apie girtuoklius, mušeikas paminėdavo ir vietinius herojus. Klausytojai leipdavo juokais. O apdainuotieji stebėdavosi, iš kur jis tai žino. Dainingas artistas kartais dėl to patirdavo ir nemalonumų.
Toks nemalonumas nutiko 1934 m. vasarą. Kaip visada į pasirodymą prisirinko pilna salė žmonių. Pupų Dėdė padainavo dainelę apie vietinio antstolio gražiai ir puošniai pastatytą trobelę.
Po pasirodymo atlikėjas jau ruošėsi važiuoti namo. Tačiau automobilio ratai buvo sukapoti. Padangos ir kameros tik skutais kabėjo. Tačiau triukšmo artistas nekėlė ir nepasimetė. Pernakvojo ir anksti ryte pasisamdė vietos gyventoją. Su juo nuvažiavo į gretimą miestą ir grįžo jau su naujomis padangomis. Kalvis už 15 litų padangas pakeitė.
Antra išdaiga nutiko Merkinėje. Į Dzūkiją Pupų Dėdė atvyko prieš didelius atlaidus. Vakare mokyklos salėje po koncerto dainininką apipuolė gausybė pasieniečių ir garbingų viršininkų. Visi drauge restorane praleido ištisą naktį. Ryte Pupų Dėdė iš puotos grįžo neturėdamas nei cento.
Tada jis trumpam nusnaudė, persirengė elgeta ir pasiėmęs akordeoną atsisėdo prie šventoriaus vartų. Ėmė traukti labai graudžias ir tik elgetų giedamas giesmes. Merkinės maldininkai tokio suvargusio ir taip graudžiai giedančio ubagėlio dar niekada nebuvo matę. Todėl išmaldą pradėjo mėtyti į kepurę labai gausiai.
Tuo tarpu pasieniečiai ryte ėmė po visą Merkinę Pupų Dėdės ieškoti. Po pamaldų visus skarmalus nusimetęs jis išdygo prieš liūdnus ir nusiplūkusius karininkus.
Pupų Dėdei gastroliuojant po Lietuvos kariuomenės dalinius, į koncertus visada organizuotai buvo atvedami kareiviai. Jis pirmiausiai pagrodavo kareiviams dainelę „Labas vakaras“. Išsiimdavo iš kišenės lenktinį, raudonomis kriaunomis peiliuką ir imdavo kalbėti, kad kai buvo jaunas grodavo pirštais. O dabar pirštai jau surambėjo, nesilanksto, todėl groja peilio kriaunomis. Ir imdavo groti. Visi kareiviai leipdavo juokais.
Rengdamas pasirodymus miestelėnams tomis pačiomis dainelėmis pradėdavo ir baigdavo. Tik duodamas ilgesnę programą papasakodavo savo nuotykius. Tai parodydavo kelnes vietos šunų suplėšytas, tai vietos siuvėjo pasiūtą švarką per siūlę suplyšusį. Visi nuotykiai buvo paimti iš tos vietos, kur Pupų Dėdė koncertuodavo.
Pupų Dėdė, vesdamas radijo programą Kaune turėjo padėjėją Rozaliūtę. Ji buvo jo radijo programos nuolatinė partnerė. Rozaliūtė Žaliakalnyje, Aukštaičių ir K.Petrausko gatvių kampe turėjo alaus barą. Taip jis ir vadinosi: „Rozaliūtės baras“. Tas namas išliko iki šių laikų. Per šaulių šventes į barą sugužėdavo daugybė vyrų, kurie įsismaginę nenorėdavo laiku išeiti. O Rozaliūtė labai bijojo „nemalonumų iš valdiškų namų“. Tai šių prisiminimų autorių pavaišindavo geriausiu alumi prašydama išvesti užsivėlinusius lankytojus.
Prieš pat karą Kauno senamiestyje Pupų Dėdė buvo įkūręs „Varjetės“ teatrą, kuriame pats ir atlikdavo svarbiausius vaidmenis. Vaidindavo trumpas komedijas. Pasakydavo monologų. Padainuodavo įvairių dainų, pažerdavo anekdotų. Iš šio teatro scenos 1939 metų rudenį, atgavus Vilnių, Pupų Dėdė pasiuntė savo garsųjį pranašišką dvieilį: „Vilnius mūsų, o mes rusų. Sudie Lietuvėle, tu jau nebe mūsų.“
Tas teatras veikė ir per hitlerinės okupacijos laikotarpį. Vaidinimai vykdavo šeštadienio ir sekmadienio popietėmis. Publikos niekada netrūkdavo, nes bilietai buvo pigūs. Vietos nenumeruotos, todėl sėsk, kur širdis geidžia. Ateidavo į teatrą ir besveikstančių vokiečių kareivių. Ar jie ten ką suprasdavo ar ne, bet visi ramiai laikydavosi. Kartu su visa publika juokdavosi ir plodavo.
1944 m. į Kauną įžengus Sovietų armijai, vokiečių lakūnai, bombarduodami miestą, sugriovė ir tą linksmąjį teatrą. Pataikė labai tiksliai, todėl iš dviaukščio mūrinio namo liko tik griuvėsių krūva“, – pasakojimą baigia įvykių liudininkas.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2021 m. liepos 10 d.
