Knygoje „Sūduva. Nuo seniausių laikų iki Suvalkų gubernijos“ dr. Istorikas Tomas Baranauskas pristatė pranešimą. Publikacijoje „Sūduva kryžiaus karų metu“ pateikiama informacija apie jotvingių arba sūduvių genties likimą. Pateikiu skaityto pranešimo ištrauką.
Pasak Tomo Baranausko, „Sūduviais šią gentį XIII a. vadino daugiausiai vokiškos kilmės šaltiniai, o jotvingiais – slavų kraštų šaltiniai. Žinomas ir lietuviškas Dainavos pavadinimas, reiškęs tą patį.
Į XIII amžių jotvingiai-sūduviai įžengė kaip gana galinga karinė jėga. 1229 m. rusėnų žygio į Lenkiją metu Danilas ir Vasilka paliko Breste Pinsko kunigaikštį Vladimirą saugoti žemę nuo jotvingių, o pastarasis čia susidūrė su tuo metu Bresto apylinkėse pasirodžiusiu lietuvių būriu [5, 131]. 1234-1235 m. žiemą jotvingiai vėl puolė Volynę, bet buvo pavyti ir sumušti Vasilko Romanovičiaus prie Drohičino vartų, kur žuvo 40 jų kunigaikščių [5, 267-269]. Apie tą laikotarpį įvyko ir aiškiau nedatuotas Skomanto ir Baručio žygis į Pinsko žemę, pasibaigęs jų žūtimi mūšyje su tuo pačiu Vasilku. Istoriografijoje jie dažnai siejami su jotvingiais, nors metraštis juos vadina tik pagonimis.
Metraštininkas Jonas Dlugošas apie jotvingių papročius rašo taip: jie „geidžia šlovės bei išlikti atmintyje, kad dešimt jų kaunasi su šimtu priešų ir guodžiasi vienui viena viltimi, kad jiems žuvus ar mirus artimieji pagerbs giesmėmis jų šaunius žygius. O tai ir lėmė jų pražūtį, nes „nei jų vado Komato [Komath] žuvimas, nei išsklaidyta ir išretėjusi rikiuotė neprivertė likusių jotvingių pasitraukti iš mūšio: visi lig vieno buvo sutriuškinti ir išžudyti.
Ir per vieną mūšį beveik visa jotvingių gentis, visi žmonės buvo taip išžudyti ir išnaikinti, kad išlikusieji, tai yra saujelė kaimiečių, sužeistieji ir pasidavusieji Boleslovo valdžion ir tie, kurie prisijungė prie lietuvių, net ir jotvingių vardo neišlaikė [9, 140-142; 2, 568-567].
Aišku, kad J. Dlugošas kažką girdėjo apie realų jotvingių išnaikinimą XIII a., bet paskubėjo juos palaidoti dviem dešimtmečiais anksčiau.
Paskutinius jotvingių-sūduvių istorijos puslapius mums atskleidžia Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“. Sūduvių žemę jis pristato, kaip vieną iš 11 prūsų žemių [15, 50] ir kovas dėl jos vaizduoja prūsų nukariavimo kontekste. Sūduvių pajungimu 1283 m. pabaigoje, anot jo, baigėsi kovos dėl Prūsijos ir prasidėjo karas su Lietuva.
„Sūduviai, patys tauriausieji, pranokdavo kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais ir galybe. Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių, – rašo Petras Dusburgietis. Ir tą teiginį patvirtina skaičiais: Semba turėjo 4000 raitelių ir 40 000 karių, o kitos prūsų žemės, – mažiau, nors ne mažiau kaip 2000 raitelių [15, 50 (III, 3); 14, 85].
Apie 1278 m., užkariavus visas Prūsijos žemės gentis, beliko vienui viena, bet visų galingiausioji, būtent sūduviai, kuriuos broliai narsiai puolė“, – sako Petras Dusburgietis iškart po 1277 m. Skomanto antpuolio į Kulmo žemę aprašymo.
1278 ir 1283 m. kryžiuočiai puolė Kimenavos valsčius. Iš čia paminėtų 6 valsčių pavadinimų, trys (Kresmena, Pakima ir Zilija) mums jau žinomi iš Danilo Romanovičiaus žygių. Tai patvirtina faktą, kad jotvingiai ir sūduviai reiškė tą patį. Kirsnavos valsčius vienintelis patenka į dabartinę Lietuvos teritoriją: čia jį mena Kirsnos upė ir netoli jos esantis Rudaminos piliakalnis. Tad didžioji dalis istorinės Sūduvos šiandien priklauso Lenkijai.
Petras Dusburgietis kovų su sūduviais aprašymą baigia tikruoju Sūduvos ištuštėjimo aprašymu: vieniems sūduviams (kaip Gedetas su 1500 žmonių) pasidavus kryžiuočiams ir persikėlus į jų valdas, o kitiems (kaip Skurdas) – į Lietuvą, „Sūduvos žemė po šiai dienai lieka negyvenama“ [15, 188-189 (III, 219); 14, 211-212].
Tiesa sūduvių istorija tuo nesibaigia, nes jie dar ilgai minimi naujose savo gyvenamose vietose: Lietuvoje ir Baltarusijoje. Bet tai jau kita istorija apie žmones, kurių svetimose žemėse laukė laipsniška asimiliacija.“
Iš Dr. Tomo Baranausko pranešimo skaityto 2022 06 03 mokslinės konferencijos metu.
