Svarbiausia įvaikinant – noras ir galimybė padėti vaikui
Įvaikinimo procese dalyvaujantys specialistai sako, kad šeimos sprendimo įvaikinti neturi lemti vaiko amžius, lytis ar kitos aplinkybės. Teigiama, kad daugiau mūsų šalies šeimų ar po vieną gyvenančių žmonių šiam atsakingam žingsniui ryžtasi vedini tikrosios įvaikinimo misijos – užgydyti vaiko sielos žaizdas, padėti jam įsitvirtinti gyvenime. Tačiau vis dar retai namų durys atveriamos vyresniems.
„Būsimų įtėvių nerimas, ar su vyresniu vaiku pavyks užmegzti artimą ryšį, yra suprantamas. Tačiau su vyresniu vaiku ar net paaugliu lygiai taip pat galite patirti artimo santykio džiaugsmą ir jaustis reikalingais. Nesvarbu ir kiek metų liko iki sūnaus ar dukros pilnametystės, jūs turite labai daug neįkainojamų pirmų patirčių kartu”, – kalba Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.
Svajojo apie kūdikį, mergytę, su meile augina berniuką
Pasak įvaikinimo srities žinovų, prie teigiamo visuomenės nuomonės pokyčio ir mitų griovimo labai prisideda patys įtėviai. Tapatybės viešai atskleisti jie dažnai nesiryžta, bet atvirai pasakoja savo istorijas ir dalijasi patirtimi.
Neseniai vykusiame kasmetiniame šalies įtėvių susitikime kalbinta šeima augino penkerių metų berniuką. Atėjus laikui važiuoti namo, vaikas kategoriškai nesutiko, garsiai reiškė savo nepasitenkinimą. Mama priklaupė, švelniai apkabino sūnų ir pasakė: „man skaudu, kad negirdi manęs, pasikalbėkime ramiai ir rasime sprendimą”. Po kelių minučių pokalbio, berniukas nurimo, susirinko žaislus ir patraukė link automobilio, kur jo laukė tėtis.
Kaip paaiškėjo pabendravus, septynioliktus metus darniai santuokoje gyvenanti kauniečių šeima biologinių vaikų nesusilaukė. Ilgai svajoję apie kūdikį, mergytę, prieš metus ši šeima įvaikino penkerių metų berniuką, o su juo atėjo nemažai sunkumų, kuriuos su specialistų pagalba įveikti pavyksta.
„Ryšį su vaikučiu pajutome pirmą kartą jį pamatę, daugelis įžvelgia net fizinį panašumą į tėtį. Supratome, kad lengva nebus, bet daug žinių įgijome mokymuose rengiantis tėvystei, žinojome galimus iššūkius ir kur kreiptis pagalbos, turėjome gan realius lūkesčius. Žinoma, reikėjo specialistų konsultacijų, patarimų, draugų šeimos dalijosi savo patirtimi, palaikė ir drąsino. Dabar galiu pasakyti, kad nieko išskirtinio mūsų sunkumuose nėra: ir biologinius vaikus augindami, visi juk patiria didesnių ar mažesnių iššūkių”, – dalijosi berniuko mama.
Šeima artimiausiu metu ketina vėl kreiptis į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą dėl galimybės įsivaikinti. Paklausti apie vaiko amžių, sakė tam nebeteikiantys reikšmės. Po metų patirties, įvaikinimo procesą jie mato kitaip: „net mažylis šeimoje yra tik svečias, greitai teks paleisti jį savuoju keliu. O penkiolika, dešimt metų augsime kartu ar penkis, tai juk nėra kliūtis užmegzti pasitikėjimu grįstą santykį ir ryšį palaikyti visą likusi gyvenimą. Turime sėkmingą verslą, namus, tikrai esam pajėgūs padėti dar vienam vaikui”.
Vyresniųjų vaikų įtėviai mėgaujasi vaiko unikalumu
Pasak Tarnybos vadovės, šis pavyzdys rodo, kaip sėkmingai pakito poros išankstinės nuostatos: įsivaikinti tik kūdikį, mergaitę, auginti tik vieną. Šeima laiminga, greitai bus laimingas ir dar vienas vaikas. Ji pabrėžia, kad našlaičiai, be tėvų globos likę vyresni vaikai neturi tapti mažiau reikalingi net nesuteikus jiems progos.
„Kalbintieji įtėviai dažniausiai džiaugiasi tuo pirmu kartu, kai kūdikį paėmė ant rankų, jo šypsena, nesustodami vardija, kaip ir kada išgirdo iš mažylio žodį „myliu”. Vyresniųjų įtėviais tapę įgyja kitokias patirtis – jie apdovanoti išskirtine galimybe pažinti savo vaiką kaip unikalią asmenybę. Laukia kiek kitokių, bet tikrai daug patirčių: pirmasis susitikimas, pažinimas, draugystė. Jie jau supranta buvimo šeimoje vertę, brangina ją”, – sako I. Skuodienė.
Įvaikinus vyresnį vaiką, sudėtingiau tikėtis vertybėmis, charakteriu, elgesiu panašaus į save. Bet taip gali nutikti ir priėmus į šeimą kūdikį, nes jo temperamentas, polinkiai ir kt. užaugus gali labai skirtis nuo įtėvių. Juk net ir su biologiniu vaiku taip nutinka.
I. Skuodienė pastebi, kad globos įstaigoje ar pas globėjus augantys vyresnio amžiaus vaikai aiškiai išreiškia savo norą būti įvaikintais. Jie svajoja turėti mylinčius rūpestingus įtėvius ir linkę stengtis dėl jų. Be to, jau pajėgia įsivaizduoti laukiančią tuštumą tapus pilnamečiu, dažnam ji kelia nerimą.
Paaugliui svarbi jo autonomija ir ryšys su įtėviais
Kokie motyvai skatina žmogų apsispręsti įsivaikinti? Psichologų teigimu, kiekvienam žmogui būdingas poreikis turėti artimus santykius, rūpintis kitais, juos globoti, mylėti ir patiems būti mylimiems bei jaustis reikalingiems. Tai daugiau pasąmoniniai motyvai.
„Rūpinimasis mažyliu turi biologinį mechanizmą. Fizinis kontaktas su juo skatina organizmą išskirti oksitociną, taip vadinamą prieraišumo hormoną, kurio dėka formuojasi tarpusavio ryšys, suteikiantis laimės pojūtį. Įvaikindami mažylį iki trejų metų, įtėviai ne tik suteikia mažyliui rūpestį, globą, bet ir gauna daug meilės iš jo, pajaučia tėvystę per santykį. Su paaugliu tėvystė realizuojasi kitaip, bet abiem pusėms teikia ne mažiau pasitenkinimo”, – pabrėžia psichologė Romalda Stasionienė.
Psichologė akcentuoja, kad su vyresniu vaiku ar paaugliu galima sukurti ypatingai abipusiai vertingą santykį. Tik šiuo atveju harmoningas ryšys bus kuriamas būtinai atliepiant vaiko autonomijos poreikį. Toks ryšys, anot specialistės, mažiau paremtas emocijomis, tai daugiau sąmoningas dviejų asmenybių bendravimas.
Paauglystės laikotarpiu kyla natūralus poreikis atsiskirti nuo globojančių suaugusiųjų, tapti autonomišku, todėl paauglys kitaip atliepia įtėvių artumo poreikius, yra draugiau draugas, su juo galima atrasti bendrų veiklų ir jungiančių interesų, iš tokio ryšio patys daug galime išmokti. Pasak patyrusios psichologės, tai žinoti reikia tam, kad sau ir vaikui keltume realius lūkesčius. „Reikia žinoti ir tai, kad iš įtėvių vyresnis vaikas, kaip ir bet kuris kitas paauglys, pareikalaus psichologinio atsparumo priimant jo nepatogius jausmus, gebėjimo nustatyti taisykles, nubrėžti ribas ir labai daug kantrybės kalbantis, o dosniai atsidėkos draugyste”, – kalba R. Stasionienė.
Šiuo metu įtėviais tapti gali tiek šeimos, tiek ir vieniši žmonės, svarbiausia noras ir pasiryžimas suteikti vaikui namus. Žmonės, norintys tapti įtėviais, turi išklausyti kelių mėnesių kursą, kurio metu yra supažindinama su laukiančiais iššūkiais, mokoma išspręsti problemas ir užtikrinti vaiko poreikius. Apie mėnesį trunka dokumentų tikrinimas, kurio metu yra įsitikinama, ar būsima vaiko šeima nėra turėjusi problemų su teisėsauga ir yra pasirengusi pasirūpinti konkrečiu vaiku.
Daugiau informacijos apie įvaikinimą galite rasti čia: https://vaikoteises.lt/veiklos-sritys/vaiko-globa-rupyba-ir-ivaikinimas/ivaikinimas/
Naujausiais duomenimis, galimų įvaikinti vaikų sąraše yra 379 vaikai, didžioji dalis vyresni nei šešerių. Visi jie labai laukia šeimos ir jiems atvirų širdžių.
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie LR SADM inf.