Svarbiausia – mylėti muziką

Erika Simniškytė

Marijampoliečiai akordeonistai Irina ir Arūnas Šerpyčiai jau 25 metus gyvena muzika (neseniai muzikantai minėjo 25 metų kūrybinės veiklos jubiliejų). Kaip teigia Arūnas Šerpytis, jie su žmona jau daugybę metų yra įsimylėję prancūzų akordeono muziką. „Sukaupę nemažą šūsnį kūrinių, nusprendėme surengti šventę ne tik sau, bet ir draugams, kolegoms, artimiesiems, tiesiog akordeono muzikos mylėtojams. Įsitikinome – kas patinka mums, tas miela ir klausytojams. Tai džiugina ir skatina nesustoti“, – teigia žinomas akordeonistas.

Atslūgus šurmuliui po jubiliejinio koncerto, A. Šerpytis sutiko atsakyti į keletą „Sūduvos gido“ klausimų apie kūrybą, gyvenimą bei jaunųjų talentų ugdymą.

Kur ir kada prasidėjo Jūsų muzikinis kelias? Kas pažadino meilę muzikai?

Viskas prasidėjo nuo to, kad man, penkerių metukų vaikui, brolis parnešė mažą akordeoniuką, kuriuo ir pradėjau groti. Dar sunku buvo jį tampyti, bet man labai patiko. Valandų valandas bandžiau kopijuoti brolio grotas melodijas. Nuo ketvirtos klasės iš gimtojo Biržų lauko, Šilalės rajone, išvykau į Kauno silpnaregių internatą. Ten ir sutikau savo pirmąjį mokytoją Albertą Gražį – akordeonistą, pedagogą, kuris tuo metu dirbo Kaišiadorių muzikos mokykloje. Aš labai mėgau lengvąją atletiką, o muzika buvo tik antraeilis dalykas. Pradėjau praleisti pamokas, nes dažnai tekdavo dalyvauti varžybose. Kartą Gruzijoje vykusioje jaunių olimpiadoje (nepamenu kuriais metais) savo kategorijoje tapau čempionu. Tačiau muzikos mokytojas manyje įžvelgė kažką daugiau ir pradėjo ieškoti, gaudyti, kad vėl pradėčiau lankyti akordeono pamokas. Jo skatinamas, baigiau Kaišiadorių muzikos mokyklą ir sėkmingai įstojau į tuometinę Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakulteto liaudies instrumentų katedrą, akordeono klasę pas docentę Vladislavą Kaknavičiūtę. Ten sutikau savo būsimą žmoną, taip pat akordeonistę, atvykusią iš Šakių.

Kalbant apie žmonos muzikinį kelią, reikia pasakyti, kad ji nuo mažens mėgo dainuoti, šokti. Jos tėtis grojo bajanu, gražiai dainavo, tačiau buvo savamokslis. Būdama dešimties metų, parduotuvėje ji pamatė vokišką akordeoną ir suprato, kad nori išmokti groti šiuo instrumentu. Irina baigė Šakių muzikos mokyklą ir įstojo į Kauno J. Gruodžio muzikos technikumą, akordeono klasę pas dėstytoją Aleksandrą Ančenkovą – vieną iš geriausių akordeonistų tuo metu Pabaltijyje. Baigusi mokslus Šakių muzikos mokykloje, dirbo mokytoja, o po dviejų metų įstojo į Klaipėdos fakultetą, kur mes ir susitikome. Savo kelią ji pajuto intuityviai, visada žinojo, kad gros šiuo instrumentu ir bus pedagogė.

Mokate groti ne vienu instrumentu, bet dažniausiai prisistatote kaip akordeonistas. Kodėl būtent šis instrumentas Jums toks ypatingas?

Dar besimokydamas Kaune, pradėjau groti estradiniame ansamblyje pianinu. Labai patiko, tačiau akordeonas buvo pirmoje vietoje. Paprastai studentai be pagrindinio instrumento pamokų, dar gauna ir papildomo instrumento, šiuo atveju fortepijono, pamokas. Mano atveju pasitvirtino posakis ,,Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Pagal paskyrimą pradėjęs dirbti Marijampolės kolegijoje, buvau akordeono mokytojas. Taip pat dažnai tekdavo akomponuoti instrumentalistams, šokėjams, nes kartu dirbau ir Kalvarijos muzikos mokykloje.

Žmona, dar prieš mums susipažįstant, dvejus metus dirbo Šakių muzikos mokykloje akordeono mokytoja ir Šakių kultūros namuose liaudiškos muzikos kapelos vadove bei šokėjų akomponiatore. Abu ragavome šios duonos. Jai teko ne kartą akomponuoti rajono bei respublikinėse šokių šventėse.

Kaip susikūrė Jūsų šeimyninis duetas? Kodėl nusprendėte koncertuoti kartu su žmona Irina?

1995 m. pirmą kartą mes, kaip duetas, pasirodėme Marijampolės muzikos mokyklos 45 metų jubiliejiniame koncerte. Pamename, jog tai buvo kažkas naujo, netikėto. Dar besimokydami Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultete, drauge grojome mūsų dėstytojos suburtame studentų ansamblyje. 1986 m.Vilniuje įvyko pirmasis tarptautinis akordeonistų festivalis. Jie tradiciškai vyksta kas du metus. Mes su žmona nepraleidome nė vieno. Visuomet domėjomės naujovėmis, repertuaru, instrumentais, klausydavome daug įrašų, mėgome paklausyti, kaip groja mums dar negirdėti muzikantai. Taigi visą laiką mokėmės. Tai darome ir dabar.

Suprantama, norint gerai groti, reikia daug dirbti. Neužtekdavo keturių valandų, reikėdavo ir ilgiau pasėdėti. Su instrumentu suaugi, tampi vienu kūnu, neatskiriamu dariniu. Tu jį pamilsti, be jo jauti tuštumą…

Be to, kaip duetas, pora kartų esame atstovavę Marijampolės miestui televiziniame projekte ,,Supermiestas.“

Ar kiti Jūsų šeimos nariai, išskyrus žmoną, muzikuoja?

Duktė yra baigusi Vilniaus kolegijos populiariosios muzikos studijas. Ji puikiai groja fortepijonu, improvizuoja, jai nesvetimas džiazas, nes aš visuomet juo domėjausi, labai mėgstu pats improvizuoti, myliu džiazą ir žaviuosi jo meistrais. Turbūt aš ir sudominau, pastūmėjau ją nerti į džiazo pasaulį.

Sūnus Kasparas nuo šešių metukų groja violončele ir, greičiausiai, rinksis muziko kelią. Jis nusprendė kitais metais mokytis Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Sūnus mėgsta groti klasiką, pop muziką, tačiau neatsisako drauge ir „padžiazuoti.“

Kokiems žinomiems atlikėjams esate akomponavęs?

Ne kartą scenos partneriais įvairiuose projektuose buvo Marius Jampolskis ir Irūna Puzaraitė. Taip pat su Marijampolės choru dalyvavau chorų karuose.

Kokiose užsienio šalyse esate koncertavęs?

Maždaug 18 metų muzikavau kartu su trimitininku Petru Krukoniu. Grodavome džiazinius kūrinius, vokiškus šlagerius, lietuvių liaudies muziką. Vasaros metu keliaudavome po Vokietijos miestelius, koncertuodavome įvairiose šventėse, kavinėse. Dabar jau nemažai metų per atostogas su žmona keliaujame po kurortinius Vokietijos, Švedijos, Norvegijos miestelius ir ten muzikuojame

Žmona Irina su mokytojų akordeonistų orkestru yra koncertavusi Belgijoje, Lenkijoje. Kartu su Marijampolės pučiamųjų orkestru aš aplankiau Prancūziją, Italiją, Graikiją. Teko lankytis ir Amerikoje, kur talkinau buvusiam kurso draugui; grojau kapeloje. Su studentiška kapela esu pabuvojęs ir Madagaskare. Taigi liaudiška muzika mums abiems nesvetima.

Kokie likimo vingiai Jus atvedė į Marijampolę? Kodėl nusprendėte įsikurti būtent šiame mieste?

Sukūrę šeimą, apsigyvenome Marijampolėje ir, paaugus mūsų pirmagimei Laurai, nusprendėme pabandyti pagroti dviese. Nors ir turėjome daug kitokios veiklos – man teko vadovauti pedagogų kapelai, žmona važinėjo į Kauną, kur dalyvavo mokytojų akordeonistų orkestro repeticijose.

Abu su žmona dirbate pedagoginį darbą. Gal galite atskleisti, kokių savybių, be talento, reikia jaunam žmogui norint tapti profesionaliu muzikantu?

Norint tapti profesionaliu muzikantu, pirmiausia, reikia mylėti muziką, daug dirbti, išsiugdyti profesionalų požiūrį į meną ir nepaliaujamai tobulėti. Manau, kad reikia ir trupučio talento, vien noro ir sunkaus darbo negana.

 

Jums gali patikti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video:

TAIP PAT SKAITYKITE