Vienas seniausių miestelių Sūduvoje garsėjantis savo istorija. Garsėjantis savo senąja bažnyčia ir čia vykusiais Šv. Onos atlaidais.
Prie tarptautinės reikšmės kelio vedančio į amžinas prūsų žemes, stūkso nedidelė, bet jauki vietovė. Važiuojant link sienos su buvusiu Karaliaučiumi, dešinėje kelio pusėje atsiveria tyvuliuojančio ežero panorama. Čia, šiek tiek nutolęs nuo Vilkaviškio, stūkso Alvito bažnytkaimis.
Buvusi miestelio šventovė stipriai nukentėjo pirmojo pasaulinio karo metu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę netrukus buvo atstatyta, bet po antrojo pasaulinio karo ir vėl sunaikinta.
Apie Alvito miestelį garsinusius Šv. Onos atlaidus 1938 m. laikraštis „Lietuvos žinios“ rašė taip:
„Šventa Ona gera žmona, – taip sako ne tik suvalkiečiai. Per Šv. Oną visur pjaunami rugiai. o Onai tenka šių pasėlių derlingumo garbė. Žinoma, jei derliaus nėra, dėl bėdos Oną jau pradeda kaltinti.
Dėl tos pačios Onos suvalkiečiai susiburia į vieną miestelį – Alvitą. Vieta pakankamai lygi. Šiek tiek linkusi į slėnį.
Smulkūs prekybininkai atlaidų laukia labiau nei maldininkai.
Šį kartą į Alvitą, liepos 26 dieną, suplaukė šimtai karabelninkų. Neturtingos apylinkių močiutės kartu su jais atvažiavo tuose pačiuose vežimuose. O šie vežimai, kaip sunkvežimiai: dideli suvalkietiški ratai, pritaisyta bent dešimt sėdimų eilių. Kiekvienoje sėdynėje tupi bent po dvi, tris moteris.
Jau šventės išvakarėse buvo nepaprasta kaitra. Senelės vos kvapą atgaudamos, bet su gera nuotaika, traukė Alvito link. Vakarop miestelis užsipildė sausakimšai. Daugiausiai – moterys. Kiekvienos grytelės kampas užpildytas krepšiais su maistu, skaromis ir viršutiniais apdarais.
Nuo tolimiausių apylinkių – Kudirkos Naumiesčio, Šakių, Kazlų Rūdos, Marijampolės moterys kalbėjo įvairiomis tarmėmis ir ieškojo bendrų pažįstamų. Ieškojo vietos bent daržinėje prisiglausti – pailsinti nuvargusį kūną.
Bet jau sutemus tos pačios moterytės tupėjo priklaupusios patvoriais, rymojo ant šventoriaus. O vietos trūksta. Štai klebono daržinėje sutūpė Šv. Zitos draugijos narės. Iki vidurnakčio išklegėjo, kaip eksportui paruoštos žąsys.
Naktis praėjo su itin dideliu bruzdėjimu. Vietiniai ko gero sunkiai užmigo. Į Alvito pievas atvažiavo čigonų taboras. Kitam klojime susipyko ubagai ir pradėjo svaidytis kriukiais.
Patys Šv. Onos atlaidai su visomis ceremonijomis prasidėjo apie dešimtą valandą. Miestelio aikštėje, klebonijoje ir aplink bažnyčią buvo minios. Palei paežerę nusitiesė kilometrinė suvalkietiškų „drobynų“ vežimų eilė. Nemažiau vežimų buvo laukuose ir į Alvitą einančių kelių šonuose. Kiekviena pašiūrė, kiekvienas kiemas ir kluonas buvo perpildytas vežimais.
Pilnas ežeras žmonių. Pakrūmėse tik čeža. Ant dažno vežimo sudėti užkandžiai ir skilandžiai.
Nuo karščio, garų ir prakaito bažnyčioje tvanku, kaip katile. Todėl kol kas šventovė tuštoka. Bet per šventorių ir lapės nepervarytum – žmonės čia susispaudę, kaip sūris.“
Apie tolimesnius 1938 metų įspūdžius iš atlaidų sekančioje publikacijoje.
