Lietuvos šiaurės krašto kurortinis miestelis. Kadaise buvęs apskrities centru. Iš Pasvalio miesto tarpukariu atsiverdavo panorama į upių labirintus. Mūša, Lėvuo, Svalia – pirmoje Lietuvos Respublikoje šių upių pakrantėse stovėjo medinės lietuvių pirkelės.
Virš daugybės praeityje buvusių namų stogų išdidžiai stiebėsi Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios bokštai. Didelė ir graži šventovė, mūrinė su raudonu stogu ir baltomis sienomis. Dar didesnė buvo parapija, kuri skaičiavo šešis tūkstančius dūšių.
Prie šventoriaus tvoros baltavo už maldos namus gražesni naujai pastatyti klebono apartamentai. Švento tėvelio rūmelis priglaudė banko skyrių, knygyną, ir saldainių fabrikėlį. Visa tai Pasvalio parapijai kainavo dvylika tūkstančių litų.
Pirmosios Lietuvos Respublikos kūrimosi pradžioje miestas buvo tapęs Biržų-Pasvalio apskrities centru. 1918 metais Pasvalys gana ilgai nešė bolševikų okupacinį jungą. Apylinkėse vyko nuožmūs lietuvių ir rusų mūšiai. Apie Vaškų lietuvių partizanų būrį sklido legendos. Manoma, kad trisdešimties vyrų komanda iš miesto išvijo keturis šimtus gerai ginkluotų bolševikų.
1935 m. į Pasvalio miestą iš Kauno atvyko visa Šaulių sąjungos grietinėlė. Vyko nepriklausomybės kovose dalyvavusių pasvaliečių apdovanojimo iškilmės.
Nuo ryto į Pasvalį plaukė raitųjų vyrų būriai. Buvusius partizanus miestas pasitiko orkestro garsais. Priešais bažnyčią sodelyje į dangų iškilo trispalvė. Geležinkelio stotyje vietinių šaulių garbės sargyba laukė svečių iš Kauno. Kovos broliams ant rankovių užrištos trikampės vėliavėlės – nepriklausomybės mūšių simbolis.
Po pamaldų bažnyčioje žmonių minia susirinko dabartinės P. Vileišio gimnazijos aikštėje. Tuo metu tai buvo aukštesnioji komercijos mokykla. Pasvaliečiai šalia P. Vileišio paminklo bangavo kaip jūra. Visi buvę kariai apdovanoti Vytauto Didžiojo ordino trečiojo laipsnio medaliu su kardais.
Pasvalio miestas tarpukaryje turėjo beveik tris tūkstančius gyventojų. Iki Šiaulių miesto driekės siaurojo geležinkelio bėgiai. Kelionė užtrukdavo apie šešias valandas.
Ramybe kvėpavęs Pasvalys turėjo policijos nuovadą, raštinę, valsčiaus valdybą ir taikos teismą. Paštas, valstybinės degtinės parduotuvė ir klebonija, kino teatras – tai įstaigos apie kurias sukosi visas Pasvalio gyvenimas. 1935 m. iškilusi P. Vileišio gimnazija buvo vadinama vieninteliu kultūros traukos centru mieste.
Centrinė turgaus aikštė tašytais akmenimis išgrįsta dar prieš pirmąjį pasaulinį karą. Tačiau didžioji dalis miesto gatvių buvo iš vis negrįstos. Pavasarį telkšojo balos, vežimai klimpdavo purvyne. Todėl vyrai į miestą jodavo raiti ant arklių.
Turgaus dienomis visą miestą okupuodavo ūkininkų vežimai su įvairiausiomis prekėmis. Suplaukdavo „perkupčiai“ net iš Latvijos: Bauskės, Mintaujos, Šenbergo. Prie vežimų riogsojo alaus statinės. Pasvaliečių alus buvo įvardinamas, kaip stiprus, skanus ir putojantis: „Kai išgersi tris sklėnyčias, neišeisi iš seklyčios. Nuo šventoriaus lig Svalios, alus tave nuvolios“, – į pavakarę skambėdavo dainos.
1927 m. Pasvalyje oficialiai atidarytas gydomųjų vandens šaltinių kurortas. Voniose, prižiūrimi gydytojų, procedūromis mėgavosi daugiausiai miesto svečiai. Sieros šaltiniai buvo gana toli nuo miestelio. Vietiniams tekdavo žingsniuoti visą valandą. Miestelėnai apie kurortą kalbėjo mažai. Apie Pasvalio gydyklas žinojo didžioji dalis Lietuvos, tačiau ne pasvaliečiai.
Miestą puošė gražioji Lėvens upė ir aukštas tiltas per ją. Buvo populiari pasivaikščiojimų vieta. Praeityje gimnazistų poros tiltui suteikė meilės vardą.
Šalia vieškelio Pasvalys-Vabalninkai, tarp Guodžių ir Žadeikėlių kaimų dunksojo pelkėtas miškas. Pakraščiais augo tankūs beržynai ir karklynai. Viduryje stūksojo skurdžiomis pušimis apaugusios klampios pelkės. Čia veisėsi lapės ir vilkai, o rudeniop sirpdavo laukinės spanguolės.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje niekas nedrįsdavo čia kojos įkelti. Kai vokiečių žandarai raiti jodavo iš Pasvalio į Vabalninkus, jų arkliai lėkdavo šuoliais.
1916 m. pabaigoje į šias vietas atsibastė būriai rusų belaisvių. Daugelis iš jų buvo beginkliai ir alkani. Naktimis jie bailiai vaikščiodavo po kaimus prašydami valgyt ir apsirengti. Dienomis juos glausdavo krūmai. Pindavo vyžas, skaptuodavo šaukštus, virdavo degtinę. Viską išmainydavo į maistą.
Netrukus pelkėtose vietose atsibastė kita rusų belaisvių gauja. Jie buvo kitokie: ginkluoti ir agresyvūs. Naktimis iš tvartų dingdavo gyvuliai, iš svirnų ir kaminų – lašiniai ir drabužiai. Jei gyventojai pajusdavo, kad kažkas šeimininkauja svirne, iš gryčios išeiti nedrįsdavo. Žinojo, kad sukėlęs triukšmą, kulkos neišvengsi. Visa tai truko beveik du metus.
Atkūrus nepriklausomybę lietuvių partizanai įvedė savo tvarką. Gyventojai pradėjo gyventi ramų gyvenimą.
Tomas Sušinskas