Jungtinėse Amerikos Valstijose net kas trečias jaunuolis sulaukia pilnametystės taip ir nesuradęs patikimo suaugusiojo už šeimos ribų, kurio galėtų paprašyti patarimo ar tiesiog atvirai pasikalbėti apie savo rūpesčius. Tokius duomenis dar 2014 metais paskelbė organizacija „MENTOR“ (Nacionalinė mentorystės partnerystė), tačiau prabėgus dešimtmečiui situacija tik pablogėjo. Jų 2024 metų ataskaita atskleidė, kad dabartiniai 18–21 metų jaunuoliai turi 9 procentiniais punktais mažesnę tikimybę augdami turėti mentorių nei ankstesnė to paties amžiaus karta. Kadangi formalių mentorystės programų apimtys išliko stabilios, šį nuosmukį lėmė nykstantys natūralūs ryšiai su treneriais, kaimynais, bendruomenės nariais ar giminaičiais – santykiai, kurie anksčiau užsimegzdavo savaime. Šią atskirties tendenciją patvirtina ir 2025 metų kovo mėnesį „Pew“ tyrimų centro atlikta maždaug 9500 suaugusiųjų apklausa: dabar tik 44 procentai amerikiečių pasitiki visais arba dauguma savo kaimynų, nors prieš dešimtmetį tokių buvo 52 procentai. Pasaulis, kuriame vaikas gatvėje sveikindavosi su pažįstamu pardavėju, kaimynas užmesdavo akį į kieme žaidžiančius vaikus, o skautų vadovas savaitgaliais vesdavo būrį į žygį, nenumaldomai traukiasi. Jį keičia nauja realybė, kurioje vaikai turi tėvus ir mokytojus, bet tarp šių dviejų polių dažniausiai žioji tuštuma.
Raidos psichologijoje šis fenomenas jau turi savo terminą – „trečiasis suaugusysis“. Mokslininkai Ellen Greenberger, Chuansheng Chen ir Margaret Beam iš Kalifornijos universiteto Irvine padalinio dar 1998 metais atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 201 paauglys. Šiuos žmones jie pavadino „labai svarbiais suaugusiaisiais, kurie nėra tėvai“. Tyrėjai pastebėjo, kad tokio žmogaus skleidžiama šiluma ir priėmimas mergaitėms lėmė mažesnę depresijos riziką, o berniukams šio autoriteto elgesys tapo itin stipriu jų pačių elgesio modeliu. Įdomu tai, kad teigiamas poveikis išliko akivaizdus net ir įvertinus tėvų bei draugų įtaką. Vėliau, 2002 metais, ta pati mokslininkų komanda apklausė 243 vienuoliktokus ir priėjo prie dviejų svarbių išvadų. Visų pirma, tokio ryšio ieškojimas yra visiškai natūrali brandos dalis, o ne bandymas pabėgti nuo problemų namuose. Antra, paaugliai patys išsirenka šiuos žmones ir neretai juose įžvelgia daugiau teigiamų savybių nei savo tėvuose ar bendraamžiuose.
Viena žymiausių psichologinio atsparumo tyrimų pradininkių Emmy Werner savo ilgalaikiame Kauai tyrime nuo pat gimimo iki keturiasdešimties metų stebėjo 698 vaikus, gimusius 1955-aisiais Havajų saloje. Ji nustatė, kad bent vieno stabilaus, palaikančio suaugusiojo (ne iš artimiausios šeimos rato) buvimas tapo esminiu apsauginiu skydu tiems, kurie augo skurde ir chaose, tačiau vis tiek sugebėjo tapti visaverčiais, savarankiškais žmonėmis. Maždaug trečdalis pažeidžiamiausių vaikų pademonstravo būtent tokį atsparumą, ir jų istorijose vis kartojosi tas pats motyvas – tvirtas ryšys su žmogumi, kuris nebuvo nei tėvas, nei motina. Šį fenomeną kitu kampu – per stovyklų prizmę – visai neseniai ištyrė Ciuricho pedagoginio universiteto mokslininkai Esther Kirchhoff, Roger Keller ir Barbara Blanc. 2024 metais jie stebėjo 607 paauglius (nuo 14 iki 17 metų) dviejų savaičių trukmės Šveicarijos skautų stovykloje. Rezultatai kalba patys už save: greičiau nei per keturiolika dienų dalyviams reikšmingai išaugo empatija, emocijų kontrolė, optimizmas ir atkaklumas. Be to, pakilo jaunuolių savivertė ir sustiprėjo noras prisidėti prie bendruomenės gerovės. Esminis šių pokyčių variklis buvo grupių vadovai. Pasitelkę struktūrinių lygčių modeliavimą, tyrėjai įrodė, kad nuoširdus vadovų rūpestis tiesiogiai ir netiesiogiai lėmė teigiamus rezultatus, stiprindamas vidinius paauglių resursus bei gerą savijautą. Išties stebina, kad vos pora savaičių su tinkamais žmonėmis palankioje aplinkoje gali sukurti tai, kam mokykloje ar terapijos kabinete dažniausiai prireikia mėnesių, o vadovas, galbūt net pats nesuvokdamas savo reikšmės, vaiko gyvenime palieka neišdildomą pėdsaką.
Šiame kontekste stovyklos vadovą ypatingu paverčia būtent amžiaus skirtumas. Dvylikametis į dvidešimt dvejų vadovą žvelgia visiškai kitaip nei į tėvus ar mokytojus. Jis neįkūnija tradicinio, griežto autoriteto: vadovas nerašo pažymių ir nediktuoja namų taisyklių. Dėl artimo amžiaus vaikas jį mato kaip labai realią savo paties ateities versiją – žmogų, kuriuo netrukus gali tapti pats, ir tai paverčia vadovą įkvepiančiu pavyzdžiu. Nuo 2018 metų Lietuvoje stovyklas organizuojanti „Basakojo“ komanda dirba su įvairaus amžiaus vaikais – maždaug nuo šešerių iki septyniolikos, ir pastebi, kad kiekviename raidos etape vadovo vaidmuo kardinaliai skiriasi. Mažiausiems tai žmogus, paverčiantis nepažįstamą aplinką jaukia ir saugia, kurio raminantis balsas garantuoja, kad viskas bus gerai. Vyresniems vadovas tampa kelrodžiu – tuo, kuris jau nuėjo dalį kelio ir dabar gali asmeniniu pavyzdžiu parodyti, jog ateitis visai nėra tokia bauginanti, kokia atrodo iš tolo. Tai unikalus, niekur kitur nepatiriamas ryšys. Kadangi apie 60 procentų vasaros stovyklų personalo Jungtinėse Valstijose sudaro studentai arba neseniai studijas baigę jaunuoliai, stovyklos išlieka viena iš nedaugelio erdvių, kur vis dar reguliariai užsimezga ilgalaikis ir nuoširdus kontaktas tarp giminystės ryšiais nesusijusių jaunų suaugusiųjų ir vaikų.
Tokius ryšius formuojančios institucijos visame pasaulyje po truputį nyksta. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose organizacijos „Scouting America“ narių skaičius smuko nuo maždaug 1,97 milijono 2019 metais iki 762 000, o 2025-ųjų pabaigoje organizacija vienijo vos apie 1,25 procento amerikiečių jaunimo – tai žemiausias rodiklis maždaug nuo 1923 metų. Panašų mažėjimą išgyvena religinės jaunimo grupės, sporto lygos bei vietos bendruomenių klubai. Būtent čia išryškėja paradoksas. Formalios mentorystės programos egzistuoja ir atlieka puikų darbą, tačiau jos pasiekia tik nedidelę dalį tų, kuriems pagalbos išties reikia. Be to, oficialus „poravimo“ procesas kartais atrodo dirbtinis, ypač lyginant su draugyste, kuri natūraliai gimsta per bendras patirtis. Stovykloje viskas veikia kitaip: niekas vaikui nesako, kad nuo šiol jis turės priskirtą mentorių. Ryšys auga iš kasdienybės – kai žmonės kartu gyvena, valgo, mokosi naujų dalykų ar net kartu sušlampa po netikėtu lietumi. Tokia bendra, formalių rėmų nevaržoma aplinka vaiko akyse sukuria nepaprastai autentišką santykį. Juk vadovas nesiprašė būti mentoriumi; jis tiesiog atvyko vesti užsiėmimų ir miegoti tame pačiame namelyje. Mentorystė įvyko natūraliai – vien todėl, kad vadovas buvo šalia ir savo elgesiu įrodė esąs vertas vaiko pagarbos. „Afterschool Alliance“ organizacijos apžvalgoje minimas 2023 metų tyrimas patvirtina, jog vadinamieji „natūralūs mentoriai“ – tie, kurie šį vaidmenį prisiėmė be formalaus paskyrimo – jaunuoliams daro tokį pat stiprų poveikį kaip ir mokytojai. Šiandien daugelio vaikų gyvenimuose stovyklos vadovas yra bene gryniausias išlikęs tokio natūralaus mentoriaus pavyzdys. Tai žmogus, kuris atsiranda vos savaitei ar dviem, rūpinasi paprastai, be griežtos priežiūros, bet palieka širdyje pėdsaką, kurį vaikas nešiosis kur kas ilgiau, nei pats vadovas galėtų įsivaizduoti.
Užs. Nr. SG-26-190
