Prieš 162 metus, gruodžio 31 d., pasiturinčių valstiečių Motiejaus Kudirkos ir Elžbietos Jasiulevičiūtės – Kudirkienės šeimoje pasaulį išvydo pirmagimis sūnus Vincas. Tuomet jauna šeima gyveno Vilkaviškio apskrityje, pietvakariniame Paežerių kaimo gale, miško pakraštyje esančioje senųjų Kudirkų sodyboje.
Kai poetui buvo septyneri, jo tėvas, gavęs sklypą žemės kitoje, pietrytinėje ežero pusėje, pasistatė naujus trobesius ir kartu su šeima ten apsigyveno.
Nuo pat vaikystės guvaus, sąmojingo, mėgstančio krėsti linksmas išdaigas Vincuko vaikystė krykštavo labai gražioje gamtos apsuptyje: didelis sodas, čia pat jo išbraidytas ežeras, kuriuo žiemomis meistriškai čiuoždavo pačiūžomis, netoli miškas.
Augdamas tvarkingoje ūkininkų šeimoje, vaikas išvaizda buvo panašus į tėvą, paveldėjo iš jo darbštumą, linksmą būdą, veržlumą, norą pirmauti, kitiems nepasiduoti, o iš motinos – geraširdiškumą, polinkį menams (piešti, drožinėti), gražų balsą, puikią muzikinę klausą. Jo „atmintyje motina – tai vaikystės pasaka ir dvasinės kultūros simbolis“.<…>Deja, iš motinos „neišgirdo, kas yra Lietuva, ką reiškia būti lietuviu“ (V. Kudirka „Raštai“ t. I).
V. Kudirkai einant devintuosius metus, mirė motina. Laimei, kad tėvo parvesta pamotė buvo labai geros širdies, mylėjo Vincą ir jo sesę kaip ir kitus, vėliau gimusius šešis vaikus. V. Kudirkos tėvas Motiejus, leido sūnų Paežerių pradinę mokyklą, vėliau – į Marijampolės gimnaziją ir Seinų dvasinę seminariją, tikėdamasis, kad sūnus taps kunigu. Deja, tėvo lūkesčių Kudirka nepateisino. Šis tėvo ir sūnaus nesutarimas ilgam užvėrė tėviškės duris.
Ypač svarbi V. Kudirkos gyvenimo stotelė buvo Varšuva. Studijuojant universitete mediciną, savarankiškai ieškant būdų pragyventi, čia prabėgo devyneri metai. Nors būsimasis daktaras atitolo nuo lietuvių kalbos, didžiavosi, kalbėdamas lenkiškai, tačiau vėliau labai sielojosi, supratęs, kaip smarkiai klydo.
Dar studijų metais, kartu su kitais lietuviais Kudirka įkūrė draugiją „Lietuva“, leido laikraštį „Varpas“, kuriame atsiskleidė jo talentai: gabus publicistas, beletristas, poetas, vertėjas, savamokslis muzikas, puikus organizatorius. Rašytojas atkakliai siekė, kad būtų įteisinta lietuvių kalba, legalizuota lietuviška spauda, o jo darbai turėjo didelę svarbą žmonių tautiškumui ugdyti.
Nelengva buvo daktaro duona Šakiuose, kur ir paties Vinco sveikata ėmė sparčiai blogėti. Jis, pasak Jono Vileišio, buvo „ryškiausias idealizmu šviečiantis gydytojas, kuris, nežiūrėdamas jokių sunkumų įsikurti, nesvarstydamas kiek uždirbs, <…> grįžo į savo kraštą gydyti ir šviesti liaudies, iš kurios ir buvo kilęs“.
Dirbdamas Šakiuose, daktaras sutiko Valerija Kraševska, kuri buvo atsidavusi ir nenuilstanti pagalbininkė, kūrybinėje veikloje. Dėl suintensyvėjusios džiovos, Kudirka gydytojo praktika vertėsi tik nepilnus ketverius metus.
Naumiestis (dabar – Kudirkos Naumiestis) – paskutinė rašytojo gyvenimo stotelė. Čia produktyviausias kūrybos laikotarpis: sukurtos puikios satyros, užsiimta vertimais, tačiau daugiausia jėgų skirta „Varpo“ leidybai. Pasak A. Vaitiekūnienės „Kudirka turėjo viską, ko reikia geram publicistui: aštrų epochos jausmą, temperamentingą reakciją, pastabumą ir lakų žodį bei frazę“. Daugiau kaip dešimt metų dirbdamas tautos labui jis skubėjo, tarsi nujausdamas, kad pritruks laiko numatytiems darbams atlikti, o visą jo kūrybą vainikavo „Tautiška giesmė“.
V. Kudirka amžininkai teigia, kad „Varpo“ steigėjas buvo labai malonaus ir tauraus būdo, draugiškas, pasirengęs visada padėti nelaimės ištiktam žmogui, didelis estetas, nepaprastai darbštus ir tėvynės reikalams atsidavęs visuomenės veikėjas. Nepadėjo plunksnos net ligos pakirstas ir jau negalėdamas pakilti iš lovos. Varpininkams jis buvo idealas, parodęs, kaip reikia aukotis dėl kitų ir tėvynės. Pasak J. Vileišio „Kudirka savo pavyzdžiu traukė jaunus idealistus, davė idėjas ir įkvėpimą dirbti. Jis ruošė Lietuvai kelią į laisvę“.
„Tavo pramintas takelis pavirsta plačiuoju keliu ir
Eina juo minios – tai Lietuvos sūnūs
Eina prie laisvės Aukuro džiaugsmingąją atnašą degti…
Lietuva laisva…ir iš gyvybe liepsningų krūtinių
Sklinda kilnus atgaivintas Tavim Tautos Himnas“
(iš J. Papečkio-Rainio eilėraščio „Vincui Kudirkai“)
Vinco Kudirkos muziejaus muziejininkė Danguolė Dabrišienė
Naudota literatūra: B. Kundrotas „Kūrėjų pėdsakais“, A. Merkelis „Didysis varpininkas Vincas Kudirka“, V. Kudirka „Raštai“ t. I, 1989 m., A. Kučys „Vileišiai“, 1993m., laikraštis „Zanavykas“, 1993 liepa Nr. 2
