1944 metų vasaros pradžioje likvidavus LVR batalionus Kalvarijoje ir frontui slenkant link vakarų jau rugpjūčio 1 d. į Kalvariją įžengia raudonoji armija. Pastaroji kuriasi senosiose Suvalkų Kalvarijos kareivinėse nutolusiose per 1 km nuo Kalvarijos miesto.
Anot vietos gyventojų ,, ….jau rudenį suimtus vokiečius apgyvendino kareivinėse“. Taip buvo jau 4 kartą įsteigta karo belaisvių sulaikymo vieta Kalvarijoje.
1944 m. liepos 4 d. – 1945 m. sausio 28 d. Raudonosios armijos 1-ojo Pabaltijo ir 3-iojo Baltarusijos frontų kariuomenėms užėmus Lietuvą, jos teritorijoje buvo įsteigti 6 karo belaisvių lageriai su lagerių skyriais. Didžiąją dalį juose įkalintų belaisvių sudarė nelaisvėn paimti vermachto Kuršo grupės, atkirstos nuo vakarinėje Latvijos dalyje buvusių Vokietijos kariuomenės dalinių bei Rytų Prūsijoje ir Lenkijoje veikusių pajėgų kariai. Raudonosios armijos užimtose teritorijose kariai belaisviai pateko į karo belaisvių lagerius, suskirstytus į dvylika regionų.
Lietuva, Latvija, Estija, Baltarusija ir Rytprūsiai buvo priskirti vakarų regionui, kuriose veikė 30 lagerių valdybų (315 lagerių skyrių). Bendrais skaičiavimais 1944-1949 m. Lietuvos teritorijoje buvo kalinama apie 90 tūkst. Vokietijos ir jos sąjungininkų karo belaisvių – vokiečių, rumunų, vengrų, italų, ir kitų Europos šalių piliečių. Trūkstant transporto ir stacionarių lagerių, nemažai karo belaisvių SSRS buvo apgyvendinti lageriuose (punktuose).
Lietuvoje esantys karo belaisvių lagerio skyriai priklausė jungtiniam 309 karo belaisvių lageriui. Oficialiais duomenimis lagerių nebuvo tik rytinėje (Aukštaitija) ir pietinėje (Dzūkija) dalyje.
Kalvarijos stovykla veikė jau anksčiau šiam tikslui tik Vokietijos kariuomenės naudotame komplekse, kuris buvo greta svarbaus sausumos kelio (senasis Varšuva- Sankt Peterburgas traktas), jungiančio Kalvariją, Marijampolę, Kauną ir t.t., tik apie 5 km. nutolusio nuo geležinkelio stoties, t.p. pakankamai arti Lietuvos- Lenkijos ar Rytprūsių sienos. Atėjus SSRS kariuomenei ,,tik atėjus rusams atėjo ,,stroibatas“ (statybos batalionas), kuris remontavo ir tvarkė patalpas“, tvarkė kareivines. Kalvarijoje laikomi karo belaisviai, kaip ir kitose sulaikymo vietose turėjo savo darbu išsilaikyti patys, išlaikyti lagerio administraciją ir padengti savo ūkinio aprūpinimo išlaidas, gaudavo nedidelį atlyginimą, o kapituliuojant Vokietijai jų padėtis dar šiek tiek pagerėjo ir gyvenimo sąlygos stipriai skyrėsi nuo kalinių.
Tad galima teigti, kad SSRS ir Nacistinės Vokietijos karo belaisvių gyvenimo sąlygos kardinaliai skiriasi. Statistika byloja, kad SSRS lageriuose mirė 15 proc., o Vokietijos – 75 proc. karo belaisvių . Belaisvių darbas naudotas atkuriant miestų infrastuktūrą, ūkį.
Kalvarijai teko patirti karo priešininkų fronto linijų judėjimą ne viena kryptimi, tad miestas ir apylinkės buvo nukentėję. Kaip prisimena liudininkai ,,karo mūsų krašte tuo metu nebuvo, ties Vilkaviškiu pasistumdė pirmyn atgal, bet pas mus ne – bet reikėjo tvarkyti apylinkes, nes fronto linijoje buvo išdeginti visi namai, sodybos, žmonės glaudėsi tolimesnėse gyvenvietėse“.
Žvelgiant į 1944 m. spalio 16 d. aerofotografiją matyti lauko aerodromas, išsidėstęs tiesiai prieš kareivinių kompleksą. Aerodromas buvo įkurtas greta miesto plytinčiuose laukuose, kur, kaip matyti 1943 m. nuotraukoje ar 1944 m. rugpjūčio 27 d. aeronuotraukoje, buvo ypatingai lygus kraštovaizdis . Liudininkų prisiminimais ,,Aerodromas prasidėjo prieš kareivines ir driekėsi tolyn iki kiek akys užmato iki kalvų“. Prisimenama, kad karo belaisviai dirbo lygindami teritoriją, konstruodami pylimus ,,bunkerius“ lėktuvų apsaugai. Anot prisiminimų ,, buvo keli šimtai ,,palūtarkų“, varė ir žmones statyti , kasti apkasus“.
Kalbant apie karo belaisvių atliekamus darbus verta pažymėti, kad jie pasižymėjo atsakingumu, kruopštumu, mandagumu, kaip liudija to meto prisiminimai ,,jų ir saugoti beveik nereikėjo, nes vokiečiui davus žodį jis jį tesėjo ir buvo sąžiningas“. Menkai apmokamas belaisvių darbas, nekontroliuojami vietos ir stovyklos vadovybės ryšiai, savivalė, belaisvių išnaudojimas to meto situacijai buvo įprastas dalykas.
Karo belaisvius saugojo, lydėjo į kitus lagerius ar darbo vietą SSRS NKVD (MVD) konvojaus kariuomenės kariai. Kadangi pagal etatų skaičių apsaugos karių trūko, belaisvių priežiūrai buvo samdomi civiliai sargybiniai, kurie lydėdavo į darbus ar saugojo jų metu. Belaisviai turėjo (formaliai) dirbti 8 val , 15-30 žmonių brigadomis, kurioms vadovavo iš jų pačių paskirtas brigadininkas. Darbo vietoje negalėjo būti jokių civilių. Liudininkai mini, kad ir Raudonosios armijos pasienio ruožo kariams buvo draudžiama bendrauti su civiliais gyventojais, prašyti maisto, nors pasitaikydavo, kad slapta cigarečių paprašydavo. Už pabėgimą ar tvarkos nesilaikymą atsakė konvojaus viršininkas ar patikėtas asmuo. Siekiant užtikrinti tvarką vykdavo kratos, daiktų patikrinimai- belaisviai galėjo turėti tik higienos reikmenis ir uniformą su kuria buvo suimtas.
Tiksliai nėra žinoma kiek laiko egzistavo Kalvarijos karo belaisvių stovykla, kurioje buvo laikomi vokiečiai belaisviai, nes trūksta informacijos šiuo klausimu. Pastebėtina, kad dalis stovyklų Lietuvoje veikė tik dokumentaliai ar labai trumpą laiką, keitė dislokacijos vietą, numeraciją
Vokiečių kariuomenės karo belaisviai nuo 1944 m. paliko ženklų pėdsaką pokario Lietuvos, t.p. ir Kalvarijos gyvenime: savo darbu jie padėjo gyventojams atstatyti karo sugriautą miestą, tiltus, elektros stotis, dirbo įvairiose organizacijose ir įmonėse.
Arūnė Vaičiūnaitė- Levuškinienė
Lukas Kubilius
