Taip nutarėme birželio 5 –ąją, kai mes, grupelė Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos narių ir bendraminčių iš Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos, susitikome prie rašytojos Žemaitės kapo, tai galime sakyti, kad kiekvieno iš mūsų asmeninis projektas „Prie Donelaičio ir Žemaitės“ įgavo pagreitį rudeniop. O tada kažkas pasiūlė ir visi pritarė, kad reikia apsilankyti Žemaitijoje, pabuvoti rašytojos vietose bei praplėsti kelionės geografiją pabuvojant ir kitose šio krašto vietose.
Todėl rugpjūčio 21 d. smagiai dardėjome Lietuvos keliais ir pirmiausia, žinoma, rašytojos gimtinėn, kur Žemaitės memorialinis muziejus, Bukantės dvarelis, šiemet švenčia rašytojos 175-ąsias gimimo metines! Turėjome puikią ekskursiją, kurios metu gidė Aušra skambia žemaitiška tarme labai gyvai ir teatrališkai mums išguldė rašytojos gyvenimą ir jo vingius. Būtent gidė ir apgailestavo, kad niekada negalėjo atvykti Marijampolėn prie rašytojos kapo ir užprašė mus paminėti Žemaitės mirties metines gruodžio mėn. pradžioje, kad ir ji galėtų atvykti. Apžiūrėjome ne tik Rašytojai skirtą ekspoziciją, bet ir dvarelio svirne liaudies meistro, tautodailininko Stanislovo Riaubos memorialinę ekspoziciją, o kituose pastatuose – Žemaitijos sakralinį paveldą: tradicinius žemaičių kryžius, koplytėles, koplytstulpius.
Iš Bukantės patraukėme link Platelių, ežero dydžiu ir grožiu žavėjomės neilgai, nes laukė ilga ir įvykių kupina diena. Šaltojo karo muziejus Žemaitijos nacionaliame parke įrengtas buvusiame Sovietų Sąjungos balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse. Nuo 1963 iki 1978 metų čia buvo dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos SS-4, apginkluotos 2 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis. Visos raketos buvo nutaikytos į Vakarų Europos miestus. Šios raketos kartu su šalia esančiomis antžeminėmis analogiškų raketų paleidimo aikštelėmis sudarė bendrą sovietinės branduolinės ginkluotės grupuotę Lietuvoje, kuri buvo pajėgi sunaikinti visą Europą. Tai vienintelė Europoje ekspozicija, įrengta viename pirmųjų Sovietų Sąjungos buvusiame požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse. Muziejaus istorinė ekspozicija pasakoja apie penkis dešimtmečius trukusį Šaltąjį karą – vieną garsiausių bei pavojingiausių karinių konfliktų istorijoje.
Nuo Plungės iki pat Telšių mus lydėjęs Rimantas Bendorius (krašto istorijos žinovas ir entuziastas) negalėjo neužvežti Platelių seniūnijoje, Žemaitijos nacionaliniame parke, įkurtan litvakų atminties sodan. Jame – iš metalo nukaltos obelys buvusioms žydų bendruomenėms atminti. O garsiems litvakams pagerbti statomi akmeniniai stulpai. 12 hektarų plote sukurtame stilizuotame Lietuvos žemėlapyje jau pasodintos simbolinės įvairių Žemaitijos ir Lietuvos vietų obelys. Ant medžio kabantys obuoliai žymi ir įvardina šeimas, gyvenusias tose bendruomenėse. Sodo įkūrėjas – Jakobo Bunkos labdaros paramos fondas, saugantis Lietuvos žydų paveldą.
Žemaičių Kalvarija yra viena iš labiausiai lankomų Lietuvos sakralinių vietovių, įtraukta į popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminį kelią. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo mažoji bazilika, stovinti Žemaičių Kalvarijoje, pasižymi iš baroko į klasicizmą pereinančiu stiliumi. Prie Bazilikos mus pasitikęs gidas, geografijos mokytojas Bronius, pristatė ne tik šio sakralaus statinio ypatingumą, grožį ir didingumą, bet palydėjo į tragiškai žuvusio jaunojo poeto Vytauto Mačernio muziejų. Ekspozicijoje – poezijos knygos, nuotraukos, dokumentai, asmeniniai poeto daiktai.
Muziejaus įkūrimo iniciatorius – poetas E. Matuzevičius. Muziejus veikia nuo 1987 metų. Neaplankėme Šarnelės, poeto gimtinės, nes laukė Telšiai, todėl visi nusprendė, kad važiuosime kitą vasarą ir į Šarnelę, Ušnėnus, Užventį ir būtinai eisime Kryžiaus kelią per visas koplyčias, kurias šį kartą praleidome; kai kurias matėme pravažiuodami, o prie 15-osios sustojome, matysite ir nuotraukoje mus, sugulusius kryžiumi; tokia tradicija tiems, kurie pirmą kartą atvyksta į Kryžiaus kelią (nors ne visi buvome pirmą kartą, bet su malonumu sukritome kryžiumi ant žalios švelnios žolės). Koplyčias prižiūri Plungės verslininkai, tai graži jų iniciatyva.
Telšiuose mūsų laukė gidė Irena (ir vėl, mūsų pageidavimu, skambėjo graži žemaitiška tarmė). Nors mūsų atvykimas į Žemaitijos sostinę buvo labai tikslinis: aplankyti Katedrą ir jos požemius, pasigrožėti Masčio ežero pakrante, bet taip išsamiai ir nuoširdžiai buvo pasakojama apie vėlyvojo baroko ir klasicizmo stiliaus bažnyčią, apie analogų Lietuvoje neturintį katedros interjerą, kurio išskirtinis bruožas yra sienas supanti galerija bei jos pirmame ir antrame aukštuose išdėstyti 7 altoriai. Paminėta buvo, kad Telšiai, žemaičių pasididžiavimui, kaip ir Roma, įsikūrę ant septynių kalvų, pasigrožėjome ir ne viena meška, sustojusia vis kitose miesto vietose. Užtrukome ir Telšiuose, todėl į Varnius, įsikūrusius prie Varnelės upės, užsukome jau vakarėjant. Todėl tik vizualiai pasigrožėjome kunigų seminarijos pastatu, vyskupo M. Giedraičio ir kanauninko M. Daukšos bei M. Valančiaus paminklais, barokine Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia su ornamentuotais kryžiais, šventoriaus tvora su vartais, šventoriuje – koplytėle su skulptūra bei liaudies meistrų darbo Lurdu.
Agapė prie Lūksto ežero buvo baigiamasis išvykos akcentas; tai, žinoma, buvo ne kasmetinio tarptautinio muzikos festivalio Varniuose Bliuzo naktis. Bet jau buvo naktis, kai mes vakarojome ir aptarinėjome savo išvyką; taip ir keliaujame per Lietuvą: ne tik geografinę Tėvynę, bet talentingų rašytojų ir visų mūsų gimtinę. Niekur per daug nenutolę, priglundame prie Donelaičio ir Žemaitės, kaip prie dvasinio Tėvo ir Motinos; atrama, kurią visi turime, stipri, giliomis šaknimis tarsi medžiai išbujojusi Tėviškės žemėje. Šlamės galingi žodžio ąžuolai visoms kartoms!
Vida Mickuvienė, Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė
Nuotraukos iš kelionės archyvo