Neseniai pasibaigus savivaldos rinkimams prasidėjo naujas politinis sezonas. Šiomis savaitėmis į pirmuosius posėdžius besirenkantys naujai išrinkti politikai savivaldybėse rado skirtingą savo regiono ekonominę situaciją.
Nors populiaru sakyti, kad egzistuoja dvi Lietuvos, situacija, kaip rodo Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė, yra daug sudėtingesnė. Jei savivaldybių ekonomikos būklę vertintume per kiekvienam žinomo kūrinio – Kristijono Donelaičio „Metų“ – prizmę, matytume, kad dalyje savivaldybių „pavasaris“, o kitur, deja, „ruduo“ arba „žiema“.
Pavyzdžiui, naujoji valdžia Tauragės rajone valdys savivaldybę, kurioje yra „pavasaris“. Čia vidutinis darbo užmokestis, nors ir buvo mažesnis nei savivaldybių vidurkis (620 eurų į rankas), bet 2015–2018 metais didėjo sparčiau nei kitose savivaldybėse. Augo tiesioginės ir materialinės investicijos (nors taip pat nesiekė šalies vidurkio). Gyventojų verslumas savivaldybėje taip pat buvo palyginti didelis – tūkstančiui gyventojų teko daugiau nei vidutiniškai kitose savivaldybėse verslo liudijimų ir veikiančių ūkio subjektų.
„Ekonominės vasaros“ ritmu gyvena didžiausi šalies miestai ir kai kurios žiedinės savivaldybės: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų, Vilniaus ir Kauno rajonų savivaldybių gyventojai. Čia mažai bedarbių, gyventojai gauna didesnius nei kitose savivaldybėse atlyginimus, didelis verslumas ir aukštas investicijų lygis ir toliau auga. Dalyje jų fiksuojama teigiama (vidaus ir tarptautinė) migracija – gyventojai renkasi gyventi šiose savivaldybėse.
Kitose savivaldybėse ekonominis gyvenimas „rudenėja“. Pavyzdžiui, Visagine atlyginimai yra aukštesni už vidutinius, tačiau didėja lėtai. Materialinės ir tiesioginės užsienio investicijos 2015–2017 metais mažėjo. Nedarbas traukėsi lėtai, o ilgalaikių bedarbių daugėjo. Veikiančių ūkio subjektų ir verslo liudijimų skaičius buvo mažesnis už vidutinį, vis mažiau žmonių išsėmė ar prasitęsė verslo liudijimus. Galbūt dėl to šią savivaldybę per trejus metus paliko net 7 proc. gyventojų.
Nors 2018-ieji buvo jau devinti Lietuvos ekonomikos augimo metai, dalyje savivaldybių vis dar tęsiasi „ekonominė žiema“. Nestebina tai, kad didžiausios socialinės problemos kamuoja tas savivaldybes, kurios išsiskiria ypač menku verslo aktyvumu – jose mažiau verslo subjektų, mažiau žmonių išsiima ar pratęsia verslo liudijimus. Iš tokio užburto rato sunku išbristi: gaudami mažesnes algas ar apskritai negalėdami rasti darbo žmonės priversti gyventi iš pašalpų, trauktis į šešėlį ar tiesiog išvykti.
Nedarbo, didelio pašalpų poreikio problemos ryškiausios Šiaurės Rytų Lietuvoje ir pasienio savivaldybėse.
Pavyzdžiui, Zarasų, Lazdijų, Ignalinos rajonuose nedarbas viršijo 14 proc., kas antras bedarbis nedirbo ilgiau kaip šešis mėnesius. Palyginti su kitomis savivaldybėmis, jose investicijų trūksta, verslo aktyvumas – menkas, o emigracija – didelė.
Ką savivaldybės gali padaryti, kad jose greičiau ateitų pavasaris? Palyginti su centrine valdžia, savivaldybių tarybų rankose esantys svertai yra silpnesni. Jos nepakeis nei galiojančio Darbo kodekso, nei minimalios algos, nei „Sodros“ įmokų „grindų“, nei PVM ar pelno mokesčių tarifų. Tačiau savivaldybių tarybos ir merai gali sumažinti verslo liudijimų mokesčius, šie prisidėtų prie gyventojų užimtumo skatinimo. Mažesni žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių tarifai bei biurokratinės naštos mažinimas padėtų naujai besikuriantiems verslams ir palengvintų sąlygas jau veikiantiems.
O visų svarbiausia – savivaldybės turi stengtis, kad investuoti ir veikti verslui būtų kuo mažiau kliūčių, tiesiogine šio žodžio prasme konkuruoti dėl investicijų su kitais regionais, padėti versliems vietos gyventojams. Kartais galbūt tiesiog vertėtų investuotojus „paimti už rankos“ ir pervesti per biurokratijos koridorius ir kabinetus.
Martynas Tininis
Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikas
„Lietuvos žinios”
