Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – mūsų valstybės, kovų už laisvę šventės. Ką reiškia kalbėti apie savo praeitį ir skaudžius sovietų okupacijos laikus? Ko galime iš jos pasimokyti? Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto profesore dr. Danute Gailiene.
Praėjusį rudenį Lietuvoje apsilankęs popiežius Pranciškus ne sykį kartojo: „Atminkite savo kankinius, atminkite savo šaknis.“ Vizito metu jis ir pats aplankė svarbias Lietuvos žmonių kankinystės vietas: meldėsi prie paminklo Vilniaus geto aukoms ir KGB kalėjime. Kaip manote, ką mums duoda kalbėjimas apie savo praeitį, gilinimasis į ją?
Teisingą savo tapatumo jausmą. Ir atskiras žmogus, ir visuomenė nuolat siekia susivokti: „Kas aš esu?“ Mums reikia žinoti, iš kur esame kilę, mes privalome turėti vadinamąją biografinę atmintį. Kai mūsų atmintis dešimtmečius buvo trinama ir falsifikuojama, psichologiškai giliai nukentėjome. Iš kartos į kartą perimta daug psichologinių gynybos mechanizmų, emocinių žaizdų, dvigubų standartų – santykiuose, moralėje, politikoje. Didelį savidestrukcijos mastą jaučiame iki šiol. Todėl teisybę apie praeitį turime labai uoliai gaivinti ir apmąstyti.
Ar tremtį, kankinimus patyrę, bet savo idealų neišdavę kankiniai gali mums būti pavyzdžiu šiandien? Juk kalbėti apie kančią greičiau vengiama. Ko galime pasimokyti iš kankinių, gyvendami visai kitu metu ir kitomis aplinkybėmis?
Žinoma, gali! Mes ne šiaip sau turime kalbėti apie kančią. Jūsų klausime svarbiausi yra žodžiai „…savo idealų neišdavę“. Jų pavyzdžiai primena mums, kad tikras žmogus, brandus žmogus privalo turėti įsitikinimus, idealus, esminius orientyrus gyvenime. Kol likimas nenubloškia mūsų į tokias egzistencines situacijas, kokios kliuvo jiems, galime saugiai apie savo giliausius dalykus mąstyti ir rūpintis, paprastesnėse gyvenimo situacijose pasitikrindami, ar tikrai jų laikomės. Kankiniai mums yra nuolat tai primenantis pavyzdys.
Susitinkame Vilniaus knygų mugės išvakarėse. Mugės tema kviečia pažvelgti, kas nuveikta per 20 metų. Gal vis dėlto yra kuo pasidžiaugti? (Panašu, kad visuomenėje kilęs susidomėjimas pokario pasipriešinimo judėjimu, apie jį kalbame drąsiau ir atviriau. Kalbėti apie tremtinius išdrįsome dar Nepriklausomybės pradžioje. Tiesa, požiūriai į sovietmečio poveikį dar labai prieštaringi.) Kokius matote pozityvius pokyčius?
Tikrai – labai yra kuo pasidžiaugti. Man svarbiausia atrodo tai, kad mūsų santykis su savo istorine praeitimi darosi vis brandesnis ir platesnis. Pirmieji tos praeities apmąstymo žingsniai buvo stiprūs, labai jaudulingi. Pirmiausia siekėme įvardyti kančias, atkurti teisingumą, suteikti balsą nukentėjusiems, represuotiems žmonėms ir jų šeimų nariams. Vėliau prasidėjo akademinės refleksijos ir moksliniai tyrimai įvairiose mokslo srityse – istorijos, psichologijos, antropologijos, sociologų ir filosofų darbuose. Pamažu į tą tėkmę įsiliejo ir vadinamosios kultūrinės reprezentacijos – kultūrinių traumų refleksija meno kūriniuose: kine, teatre, literatūroje. Išsiplėtė diskutuojamų temų ratas, išdrįstame kalbėti ne tik apie savo kančias, bet ir apie savo kaltes. Tai nėra lengva, matome kylančių įtampų ir neteisybių, bet bendroji tendencija rodo mus bręstant kaip visuomenę.
