Seimo narys Mindaugas Puidokas viešumoje pateikė klausimus, susijusius su tarptautinio įvaikinimo procedūra ir konkrečia situacija apie vaikų globos namuose gyvenančią mergaitę, kurią įvaikinti panoro šeima iš Naujosios Zelandijos. Pateikiame socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio atsakymus.
Seimo nario klausimas: kodėl nėra pilnai atskleidžiami visuomenės viešą interesą tenkinantys ir būtini žinoti nuasmeninti įvaikinimo bylos duomenys?
Visuotinai pripažįstama, kad vaikai yra labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis, dažniausiai negalinti pati ginti savo interesų. Vaiko interesai – tai vaiko teisės ir galimybės įgyvendinti jas konkrečioje situacijoje.
Visuomenės interesas žinoti turi būti suderintas su asmens privatumo apsauga ir nepilnamečio teisių apsauga. Lietuvos aukščiausiasis teismas yra pasisakęs, jog viešasis interesas yra tai, kas turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams. Tačiau viešasis interesas negali būti suprantamas kaip bet koks visuomenės susidomėjimas ar konkrečių grupių, asmenų diskutuotinas interesas.
Įvaikinimo procesas, siekiant užtikrinti geriausius vaiko interesus, yra konfidencialus. Bet kokia informacija, susijusi su įvaikintu vaiku, gali būti viešinama tik įtėviams leidus arba gavus teismo leidimą. Visuomenės teisė žinoti nėra absoliuti.
Seimo nario klausimas: ar šis įvaikinimo atvejis atitinka visus Lietuvos civilinio kodekso numatytus reikalavimus? Pavyzdžiui, ar buvo gautas įvaikinamo vaiko sutikimas pagal Civilinio kodekso 3.215 str. Pagal Civilinio kodekso 3.209 str., įvaikinimas yra galimas tik vaiko interesais, ar tai, kad vaikas nemoka užsienio kalbos ir siunčiamas gyventi į užsienį atitinka jo interesą? Kaip tokiu atveju bus užtikrinamas vaiko bendravimas su įtėviais?
Mergaitė yra aiškiai išreiškusi savo pritarimą dėl įvaikinimo, rašytinis mergaitės sutikimas būti įvaikintai šioje konkrečioje šeimoje yra gautas. Taip pat gauti rašytiniai abiejų nepilnamečių mergaitės seserų sutikimai, mergaitės įvaikinimui pritarė vaiko atstovas pagal įstatymą – vaikų globos namai, kuriuose mergaitė auga, bei Tarpinstitucinė įvaikinimo komisija.
Galutinį sprendimą dėl įvaikinimo priima teismas. Atkreiptinas dėmesys, jog, vadovaujantis Civiliniu kodeksu vaikas teisme bus išklausytas, jei tai neprieštaraus geriausiems jos interesams atsižvelgiant į mergaitės amžių.
Vaikas mokosi anglų kalbos nuo antros klasės. Be to, mergaitė jau pusę metų bendrauja su galimais įtėviais internetu, siunčia nuotraukas, rašo laiškus. Atkreiptinas dėmesys, jog galimų įvaikintojų šeima, kurios nariai gimę 1971 ir 1972 m., jau turi įvaikinimo patirties – jie yra sėkmingai įvaikinę du vaikus iš Lietuvos, nepilnamečiai auga žinodami savo kilmę ir tradicijas bei mokėdami kalbą.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje numatyta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai, o Lietuvos Konstitucijoje, tarptautiniuose teisės aktuose ir Lietuvos įstatymuose įtvirtinta pagrindinė vaiko interesų kryptis ir teisė – augti ir būti auklėjamam šeimoje.
Seimo nario klausimas: ar pagal Civilinio kodekso 3.224 str. 2 p., per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą neatsirado Lietuvos piliečių prašymų įvaikinti ar globoti vaiką? Ar vaiko globėjas davė teismui rašytinį sutikimą įvaikinti?
Vaikas į Galimų įvaikinti vaikų apskaitą buvo įrašytas dar 2015 m. ir per šį laikotarpį nebuvo gautas nė vienas Lietuvos piliečių nuolat gyvenančių Lietuvoje prašymas įvaikinti ar globoti mergaitę.
Dar 2016 m. suderinus nuomonę su vaiko atstovu pagal įstatymą buvo pradėta organizuoti ikiteisminė tarptautinio įvaikinimo procedūra. Iki šios dienos Lietuvoje neatsirado asmens ar šeimos, galinčios ir norinčios mergaitę globoti ar įvaikinti.
Vaiko atstovas pagal įstatymą, tai yra vaikų globos namai, kuriuose mergaitė auga, pritarė mergaitės įvaikinimui. Pažymėtina, jog teismo posėdyje, kurio metu įvaikinimo byla bus nagrinėjama iš esmės, vaiko globėjas dar karta išreikš savo nuomonę dėl vaiko įvaikinimo konkrečioje šeimoje tiek raštu, tiek žodžiu.
Seimo nario klausimas: ar šiuo įvaikinimo atveju nėra pažeidžiamos konvencijos „Dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų“ nuostatos? Pavyzdžiui, konvencijos 3 str., pagal kurį vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus.
Atkreipiame dėmesį jog 1980 m. Hagos konvencijos „Dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų“ tikslas apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia jų neteisėtas išvežimas ar laikymas, užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią susitariančiąją valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti.
Tarptautinis įvaikinimas atliekamas vadovaujantis 1993 m. Hagos konvencijos „Dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje“ nuostatomis bei nacionaliniais teisės aktais ir esant teigiamam teismo sprendimui, negali būti prilyginamas neteisėtam išvežimui.
Sprendimą dėl tarptautinio įvaikinimo priima teismas. Bylos nagrinėjimo metu dar kartą patikrinama ir įvertinama ikiteisminė įvaikinimo procedūra.
Seimo nario klausimas: ar šiuo įvaikinimo atveju nėra pažeidžiamos konvencijos „Dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje“ 23, 24 ir kitų straipsnių nuostatos.?
Visais tarptautinio įvaikinimo atvejais, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba dar iki numatyto teismo posėdžio datos gauna tos valstybės, į kurią vaikas yra įvaikinamas, visų kompetentingų įstaigų leidimus bei patvirtinimus, jog esant teigiamam teismo sprendimui įvaikinamam vaikui bus leidžiama į šią valstybę įvažiuoti ir nuolat joje gyventi, kaip tai numato Hagos konvencijos 17 straipsnis.
Minimi Hagos konvencijos straipsniai numato tokio įvaikinimo pripažinimą kitose valstybėse – dalyvėse.
Tarnyba nemato pagrindų, kodėl šis įvaikinimas, jeigu būtų gautas teigiamas teismo sprendimas, įvykdytas vadovaujantis Hagos konvencijos nuostatomis, galėtų būti nepripažįstamas kitose valstybėse.
Seimo nario klausimas: ar buvo užtikrintas konvencijos „Dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje“ 32 straipsnio reikalavimas ir ar šiuo įvaikinimo atveju niekas finansiškai ar kitaip nepasipelnė iš veiklos, susijusios su įvaikinimu? Ar šis įvaikinimo atvejis nėra galimos prekybos žmonėmis atvejis?
1993 m. Hagos konvencija leidžia centrinėms institucijoms, akredituotoms institucijoms, patvirtintiems įgaliotiems atstovams, kitoms institucijoms priimančiose ir kilmės valstybėse imti tik pagrįstus ir teisėtus mokesčius įvaikinimo procedūroms atlikti. Draudžiami nepagrįsti mokesčiai.
Taigi tarptautiniame įvaikinime mokesčiai turi būti labai gerai sureguliuoti, tai yra tinkamai nustatyta mokesčių dydžių riba, atsižvelgiant į suteiktas įvaikinimo procedūroje paslaugas. Pareiškėjai pradėję procesą savo valstybėje, moka šios valstybės nustatytus mokesčius už konkrečias jiems suteiktas paslaugas: dokumentų parengimas, mokymai, „namų studijos“ parengimas, vertimas, grįžtamųjų ataskaitų rengimas ir teikimas, kelionės išlaidos ir pan.
Įvaikinimas Lietuvoje tiek Lietuvos piliečiams, tiek užsienio valstybės piliečiams, gyvenantiems mūsų šalyje, yra nemokamas.
Seimo nario klausimas: kokių veiksmų imsis Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tam, kad būtų užtikrintas įvaikinimo teisėtumas ir išaiškinti įvaikinimo procedūrų pažeidimai? Ar bus sudaryta darbo grupė šio atvejo ištyrimui?
Tarptautinis įvaikinimas šiuo atveju neįvyko, nes teismas dar nepriėmė sprendimo. Būtent teismas gali įvertinti, ar buvo išnaudotos visos galimybės Lietuvoje mergaitei surasti šeimą ar globėjus, atsiklaus mergaitės valios, atsižvelgs į tarptautinius ir nacionalinius teisės aktus bei įvertins geriausius vaiko interesus.
