Jau įprasta tapusią vakaro skaitiniams skirtą rubriką „Bibliotekininko dienoraštis“ šią savaitę tęsiame kiek kitokiomis mintimis. Neseniai pasibaigusi 20-oji Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios šūkis – kaip pasikeitėme per dvidešimt metų – kvietė pažvelgti į biblioteką, jos pokyčius laiko tėkmėje, nejučiomis paskatino paprašyti įžvalgomis apie biblioteką pasidalinti jos bičiulius, skaitytojus ir visus nuožmiai besižavinčius spausdinto žodžio galia.
Tad šį kartą dalinamės bibliotekos skaitytojos Linos Kičienės mintimis tekste „Knygų namai“. Lina, bibliotekos darbuotojams pažįstama kaip meniška ir kūrybinga asmenybė, save pristato taip:
„Esu Lina. Pagal specialybę aš teisininkė, dirbu Vyriausybės atstovų įstaigoje. Pagal žmogiškąją prigimtį – moteris, kuri siekia tapti laiminga.
Didžiausią džiaugsmą gyvenime teikia menas: muzika, knygos, tapyba, fotografija, šokis. Ypatingai svarbu ekologija plačiąja prasme – žmogaus minčių, gamtos ir kosmoso, kur Žemė tik taškelis begalybėje.
Visgi knygos, ko gero, užima didžiąją mano gyvenimo dalį, todėl retkarčiais mėginu parašyti ir pati. Kartais trumpus pamąstymus, o kartais išbandau ir poezijos subtilumus. Darau tai tik siaurame rate ir tik tada, kai žodžiai ima plaukti patys ir prašosi perkeliami ant lapo. Manau – tai tam tikra meditacijos forma, viduje vykstančio gyvenimo išraiška.
Turiu 19 metų dukrą Kotryną, kuri puikiai rašo ir tas mane ypatingai džiugina. Ji – mano gražiausias kūrinys, prie kurio man buvo leista prisidėti.
Šiuo keistu gyvenimo laikotarpiu, kurį vadiname karantinu ar savotišku namų areštu, dar kartą užtvirtinau savo esminius gyvenimo principus, kuriuos žinojau ir anksčiau, tačiau dabar jie tapo akivaizdžiai neišvengiami: būk mylintis savo planetą, tausok ją, būk geras aplinkiniams kiek pajėgi ir tobulėk, nes tavo asmeniniai suvokimai ne mažiau svarbūs Visatai, kaip ir bendruomeniniai pasiekimai.“
Knygų namai
Nuo pat atėjimo į šį pasaulį mus supa kvapai. Jie praneša mums apie kunkuliuojančius pavojus ir malonumus, kursto alkio arba persisotinimo jausmą, skatina smalsumą ir norą pažinti. Begalinė ir kerinti kvapų įvairovė. Kiekviena gyvybė, kiekvienas daiktas ar reiškinys turi savitą ir ypatingą aromatą.
Knygos kvapas – vienoks jis ką tik gimusios spaustuvėje, šiugždančiais tolygiais lapais, kvepiančios dažais, medžiu, klijais ir dar kažkuo, lyg panašiu į švelnų pavasarį išsprogusio pumpuro dvelksmą. Dar ji kvepia juokingais ir graudžiais nutikimais, paslaptingomis idėjomis ir fantazijomis, šiurpinančiomis tikromis ir išgalvotomis istorijomis, nekaltais patarimais mamoms ir tėčiams, pasiūlymais bankininkams ar filosofams. Visai kitoks yra bręstančios knygos kvapas. Jis primena migdolinį pyragą paskanintą vanile, žilus ir trapius senolės plaukus, užgesusias viltis, nusprūdusį nuo šakos mirštantį lapą. Jis švelnus ir minkštas, graudus ir ilgesingas. Jį myliu labiausiai.
Užuosti šių kvapų ir pasiskolinti istorijų einu tenai, kur jie stipriausi. Ir ne tenai knygynuose, kur jie gaiviausi ir kuriuose, besididžiuodamos savo jaunyste, paskleidę visą savo grožį ir ekstravaganciją puikuojasi naujutėlaitės šviežios knygos, o būtent ten, bibliotekose, kur lyg senelių prieglaudose, pasiramstydami vienas į kitą, rikiuojasi seni ir išmintingi leidiniai.
Ten gera jiems ir man, nes dirba rūpestingi žmonės. Ten laukiami svečiai ir nesvarbu kokia jų nuotaika ar norai. Tai atskiras pasaulis, kur susilieja mintys tų, kurių jau nesutiksime, su tais, kurie dar ieško, rašo, skaito ir tikisi praeityje surasti ateitį. Dėl to myliu bibliotekas. Namus, kur randa vietą padūkęs vaikas, ieškantis pateisinimo savo nutrūktgalviškoms išdaigoms, jau pagyvenusi, bet vis dar graži moteris, siekianti panirti į svetimos meilės istoriją, kantrus, ryžtingas jaunas vyras, besitikintis rasti patarimą verslui susikurti, patrauklus ir užsisvajojęs studentas, nerandantis atsakymo ar eina tuo keliu, kvatojančios moksleivės, kad įsitikintų pasaulio keistumu ar nusivylęs menininkas vėl ieškantis įkvėpimo, o gal nuliūdęs našlys ar paguodos netekusi vieniša motina? Čia vietą randa ir tūkstančiai kitų: spalvingų ir bespalvių, reikšmingų ir kažkam bereikšmių, linksmų, paniurusių ir laime trykštančių.
Kai būnu ten jaučiu, kad knygos, kaip ir žmonės – gimsta, bręsta, sensta ir numiršta palikę savo vietą toms, kurios ateina. Bet kol jos čia, savuose namuose, jos mylimos ir saugios. Jos gyvos namuose, kur kvepia sprogstančių migdolų pumpurais.
Teksto autorė Lina Kičienė
Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos informacija
