Buvęs pedagogas šiandien save įprasmina gindamas vaiko teises

36 metų darbo su vaikais, daug tai ar mažai? Kasdienė akistata su vaikais, stokojančiais dėmesio, rūpesčio, gal meilės. Ar visos liūdnos istorijos turi gerą pabaigą? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieškosime atsakymų drauge su Donatu Griškaičiu, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus budėtoju.

„Esu baigęs Vilniaus Universitetą ir įgijęs matematiko, dėstytojo kvalifikaciją. 7 metus dirbau Alytaus miesto švietimo įstaigose, dėsčiau matematiką. 1991 metais atsirado galimybė išbandyti save policijoje. Pradėjau tarnybą tuometiniame Alytaus miesto ir rajono policijos komisariate, nepilnamečių reikalų inspektoriumi. Išdirbau beveik 25 metus toje pačioje tarnyboje (nors turėjau pasiūlymų pereiti ir į kitus policijos padalinius), tačiau dirbdamas su vaikais ir paaugliais jaučiausi naudingas, įprasminau save, mačiau teigiamus savo darbo rezultatus. Su nepilnamečiais dirbau iki pat policijos reformos, kai buvo panaikinta nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos grupė, o žmonės dirbę su nepilnamečiais tapo nereikalingais. Tada, tiesiog, išėjau į atsargą“, – taip keliais sakiniais Donatas pristato save ir savo karjeros kelią.

Donatai, kaip nusprendėte prisijungti prie Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos kolektyvo?

„2018 metų liepos mėnesį įvykus vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkai Vaiko teisių apsaugos skyriuose buvo įsteigtos naujos pareigybės, mane sudomino budėtojo darbo galimybės. Tai darbas pagrįstas tiesiogine pagalba vaikams, bendravimu su policijos pareigūnais. Supratau, kad galiu ir noriu tai dirbti. Taigi, 2018 vasarą pradėjau dirbti Alytaus apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriuje (toliau – VTAS) budėtoju. Kadangi dirbdamas policijoje dirbau su linkusiais nusikalsti vaikais ir paaugliais, ilgainiui supratau, kad nemenka šių vaikų dalis yra patys nukentėję nuo artimiausių žmonių, tėvų, kitų šeimos narių. Jie neturėjo, iš kur mokytis gyvenimo vertybių, vadovavosi pavyzdžiu, kurį matė kiekvieną dieną namuose. Visada stengiausi vaikams padėti, o darbas VTAS man suteikė galimybę tęsti šį svarbų darbą“.

Papasakokite apie VTAS budėtojo darbą. Koks tai darbas?

„Budėtojai darbą pradeda tuomet, kai baigiasi vaiko teisių gynėjų darbo laikas, taip pat savaitgaliais ir švenčių dienomis. Ateiname į darbą vakarais ir dirbame visą naktį, o savaitgaliais beveik visą parą.   Gavęs pranešimą iš policijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą, nedelsdami reaguojame į jį. Vykstame į įvykio vietą ir imamės būtinų priemonių ten esančių vaikų saugumui užtikrinti. Taip pat lankome globojamus vaikus, vykdome kitas mums pavestas užduotis“.

Kada sulaukiate daugiausiai iškvietimų?

„Daugiausiai iškvietimų gauname vakarais, naktį. Pastebėjau dėsningumą, kad iškvietimų padaugėja kai gaunamos socialinės pašalpos. Gavę lėšų tėvai nusiperka alkoholinių gėrimų,  apsvaigę tampa agresyvūs, pradeda aiškintis tarpusavio santykius, auklėti vaikus, triukšmauja, smurtauja“.

Kada atvyksta į pagalbą VTAS budėtojai?

„VTAS budėtojus į pagalbą pasikviečia policijos pareigūnai. Pastarieji nuvykę pagal iškvietimą dėl smurto ar kitų galimų veikų ir pamatę, kad įvykio vietoje yra nepilnamečių praneša apie tai VTAS budėtojams. Tada mes vykstame užtikrinti vaikų interesų“.

Kaip į budėtojų atvykimą reaguoja žmonės, tėvai, į kurių namus atvykstate?

„Įvairiai. Dažnai būna agresyvūs, gąsdina, žada skųsti mus,  grasina atleidimu iš darbo, keikiasi. Saugumą užtikrina policijos pareigūnai, nes jie jau būna įvykio vietoje. Mes, juk, neturime jokių specialiųjų priemonių, kad apsiginti nuo įširdusių, dažnai neblaivių tėvų“.

Ar galėtumėte išskirti kokią nors ypatingą situaciją, kurioje teko dalyvauti, kaip VTAS budėtojui?

„Buvo atvejis, kai patys vaikai išsikvietė policiją dėl tėvų elgesio. Nuolat matydami girtaujančius tėvus, jausdami nuolatinę nepriežiūrą jau nepajėgė daugiau su tuo  taikstytis. Pareigūnai, savo ruožtu, iškvietė mus (VTAS budėtojus). Vaikai sirgo, karščiavo, todėl nedelsdami važiavome į ligoninę, kad suteikti jiems būtiną medicinos pagalbą. O baisiausia tai, kad vaikai buvo visiškai praradę pasitikėjimą suaugusiais, nepasitikėjo bijojo kartu važiuoti, nes netikėjo, kad važiuosime į gydymo įstaigą, bijojo, kad nežinia kur juos nuvešime ir atsikratysime. Atvežus į ligoninę jie nurimo. Tai buvo ko ne pirmas kartas, kai suaugę žmonės ištesėjo jiems duotą pažadą. Toks didelis vaikų nepasitikėjimas suaugusiais pasėtas šeimoje, kai tėvai nesukuria vaikams saugios aplinkos, nepatenkina būtinų poreikių, meluoja ir nuolat juos nuvilia.

Buvę ir taip, kai vaikai pasinaudojo peiliu, konfliktuodami grasino juo motinai, patėviui. Šiose šeimose nuolat buvo smurtaujama prieš vaikus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Nepakėlę įtampos vaikai irgi ėmėsi smurto. Vėliau vaikams buvo teikiamos psichologo paslaugos.

Galvojant analizuojant šiuos atvejus darosi liūdna, kaip tėvai nesuvokia, kad vaikai yra jų ateitis, kad privalo jais rūpintis, bendrauti, išklausyti jų lūkesčius, užauginti dorus žmones, o svarbiausia – mylėti“.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos informacija