Mažiau skausmo ir komplikacijų, greitesnis gijimas ir grįžimas į įprastą gyvenimo ritmą – tik keli laparoskopinės chirurgijos privalumai. Lietuvoje jau nuo 1990 metų pradėjusi populiarėti minimaliai invazinė chirurgija, vadinama didžiuliu medicinos laimėjimu, šiandien gyvenimą pagerina didžiajai daliai pacientų.
Chirurgo veiksmų tikslumas – įspūdingas
Pasak sveikatos priežiūros tinklo „Antėja“ abdominalinės chirurgijos gydytojo Dr. Vytauto Lipnicko, minimaliai invazinei chirurgijai priskiriamos laparoskopinė ir robotinė chirurgija, chirurgija pro natūralias angas, taip pat endoskopinės (tiek diagnostinės, tiek ir gydomosios) procedūros bei intervencijos, atliekamos ultragarso ar kompiuterinės tomografijos kontrolėje.
„Geriausiai žinoma laparoskopinė chirurgija yra toks operavimo būdas, kuomet pro nedidelius pjūvelius pilvo sienoje į pilvaplėvės ertmę įkišami specialūs vamzdeliai, ir tada prileidžiama specialių dujų (anglies dvideginio), kad gydytojui susidarytų pakankamai vietos veiksmams atlikti.
Į vieną iš pjūvių būna įvedamas laparoskopas – plonas vamzdelis su kamera, kuri siunčia padidintą vaizdą į monitorių. Veiksmus chirurgas atlieka specialiais instrumentais ir padidintą operacijos vaizdą stebėdamas monitoriuje. Būtent dėl to padidinto vaizdo chirurgas gali labai tiksliai atlikti manipuliacijas net ir per mažus pjūvius“, – operacijos subtilybes dėsto chirurgas.
Jis pasakoja, kad pirmoji laparoskopinė cholecistektomija (tulžies pūslės pašalinimas) atlikta Vokietijoje jau 1985 metais. Šis didžiulis chirurgijos laimėjimas įkvėpė gydytojus panaudoti naujausias progresyvias technologijas ir kitose chirurgijos, ginekologijos srityse.
Laparoskopinių operacijų rūšių įvairovė ėmė sparčiai didėti ir plėstis apie 1990–1992 metais: pirmiausia išpopuliarėjo laparoskopinė cholecistektomija, apendektomija (apendikso pašalinimas), hernioplastika (išvaržų gydymas), blužnies šalinimas, paskui – storosios žarnos, stemplės ir skrandžio operacijos.
Nelieka randų
Anot dr. V. Lipnicko, minimaliai invazinė chirurgija ypatinga tuo, kad po jos pacientai atsigauna greičiau bei patiria mažesnį pooperacinį skausmą. „Paaiškinimas, kodėl taip yra, gana paprastas: laparoskopinės chirurgijos metu atliekami mažesni pjūveliai, dėl ko pacientams mažiau skauda ir jie po operacijos gali greičiau atsikelti iš lovos, trumpiau likti stacionare bei greičiau grįžti į darbus ir visavertį gyvenimą. Be to, po tokios operacijos nelieka randų arba jie būna labai nedideli“, – kalba jis.
Visgi laparoskopinės operacijos gali netikti sunkiau sergantiems pacientams. Chirurgo teigimu, atviroms operacijoms dažniau yra atrenkami sudėtingesni pacientai, turintys daugiau ir svarbesnių gretutinių ligų arba turėję daugkartinių pilvaplėvės ertmės operacijų.
Dr. V. Lipnickas taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje laparoskopiniu būdu yra operuojama didesnioji pacientų dalis. Atliekamos tiek nesudėtingos (laparoskopinė tulžies pūslės, apendicito pašalinimo, hernioplastikos, kai kurios ginekologinės) operacijos dienos chirurgijos pacientams, tiek ir daug sudėtingesnės (skrandžio, plonosios ir storosios žarnos, kasos, kepenų, retroperitoninio (organai, esantys už pilvaplėvės ribų) tarpo organų) operacijos, įskaitant ir išplėstines onkologines operacijas.
„Dar vienas laparoskopijos pritaikymas yra ekstrinėje chirurgijoje, kuomet atlikus neinvazinius diagnostinius tyrimus, o paciento diagnozei išliekant neaiškiai, atliekama taip vadinamoji diagnostinė laparoskopija.
Galimos kontraindikacijos laparoskopinei operacijai gali būti labai sunki paciento būklė dėl gretutinių, pirmiausia – širdies ir plaučių, ligų. Tokios būklės aptariamos gydytojų specialistų (kardiologo, pulmonologo, ypač svarbi būna anesteziologo nuomonė) konsiliumuose – pats laparoskopinio operacijos būdo taikymas negali būti pacientui pavojingesnis už galimą naudą“, – aiškina chirurgas.
