Monrealio tarptautiniame fejerverkų konkurse yra tokia tradicija, kad kiekvienos komandos pasirodymo metu žiūrovai klausosi specialios muziką transliuojančios radijo stoties, su kuria yra sinchronizuoti fejerverkai. Momentas, kai šimtai tūkstančių žmonių ant krantinių, tiltų ir stogų vienu metu girdi tą patį akordą ir mato tą patį sprogimą danguje, sukuria pojūtį, kurio joks vaizdo įrašas neperteikia. Festivalis vyksta kasmet nuo 1985 metų La Ronde pramogų parke ant Šv. Elenos salos, paprastai nuo birželio vidurio iki liepos pabaigos. Kiekvieną šeštadienio vakarą pristatomos vis kitos šalies komandos. Per sezoną pasirodo šešios ar septynios profesionalios pirotechnikos grupės iš viso pasaulio. Kiekviena rodo apie trisdešimties minučių programą, o vertinimo komisija skiria balus už kūrybiškumą, techniką ir bendrą poveikį. 2026 metams programa jau pradedama formuoti, nors galutinis dalyvių sąrašas, kaip ir kiekvienais metais, paaiškės tik pavasarį. Monrealis yra tik vienas iš maždaug trisdešimties rimtų fejerverkų festivalių, kurie kasmet vyksta nuo balandžio iki lapkričio skirtinguose žemynuose. Kai kurie iš jų yra griežtos varžybos su vertinimo komisijomis ir aiškia balų sistema, kiti labiau primena grandiozinį šou be konkurencinio elemento, bet visus sieja tai, kad profesionali pirotechnika čia pasiekia lygį, kokio kasdieninėje aplinkoje tiesiog nepamatysi. Vienam pasirodymui komandos kartais sunaudoja kelis tūkstančius įvairių pirotechnikos elementų, kiekvienas sumontuotas rankiniu būdu ir sujungtas su elektronine paleidimo sistema. Pasiruošimas tokiam šou užtrunka mėnesius. Tai visai kitas pasaulis nei naujametiniai fejerverkai. Festivaliuose tą skirtumą pajunti iš karto, vien iš to, kaip tiksliai kiekvienas šūvis sutampa su muzika, spalvos keičiasi ne chaotiškai, o sąmoningai parinktomis sekomis.
Festivaliniuose pasirodymuose net pauzės yra sąmoningai suplanuotos. Kartais sekundė ar dvi tylos prieš kulminacinį sprogimą daro didesnį įspūdį nei pats sprogimas, ir geros komandos tuo naudojasi labai tiksliai, nes žino, kad žiūrovo laukimas yra dalis efekto.
Japonijoje fejerverkų kultūra turi gerokai kitokį kontekstą nei Europoje ar Šiaurės Amerikoje, ir tai jaučiasi net iš to, kaip žiūrovai elgiasi šou metu. Hanabi festivaliai, kurių vien Tokijuje per vasarą vyksta keliolika, o visoje šalyje per metus suskaičiuojami keli šimtai, yra šimtmečių senumo tradicija, siejama su vasaros švenčių ciklu ir mirusiųjų pagerbimo papročiais. Japonai į fejerverkus žiūri su rimtumu ir pagarba, kuri daugelyje Vakarų šalių atrodytų neįprasta, ir kai kuriuose festivaliuose publika per kulminacinius momentus tiesiog tyli, kas sukuria labai savitą atmosferą, nepanašią į Monrealio energiją, kur žmonės šaukia ir ploja po kiekvieno didesnio sprogimo. Didžiausias Hanabi festivalis, Sumidos upės fejerverkai Tokijuje, kasmet pritraukia beveik milijoną žiūrovų, kurie renkasi palei upės krantus jau nuo ankstyvo ryto, nors patys fejerverkai prasideda tik sutemus. Nagaokos festivalis Niigatos prefektūroje laikomas vienu gražiausių visoje šalyje, jo kulminacija yra vadinamasis „Phoenix” šūvis, užimantis beveik visą matomą dangaus plotą. 2026 metais abu šie festivaliai turėtų vykti tradiciškai liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje, ir bilietai į geriausias vietas paprastai išperkami per kelias valandas. Pietų Korėjoje Busano tarptautinis fejerverkų festivalis spalio mėnesį Gwangalli paplūdimyje siūlo kitokį formatą, kur visa programa kartais trunka ilgiau nei valandą, fejerverkai leidžiami nuo apšviesto tilto virš jūros, o žiūrovų per vakarą susirenka daugiau nei milijonas.
Vanduo ir fejerverkai yra derinys, kuris pasikartoja daugelyje festivalių, ir ne be priežasties, nes šviesos atspindys vandenyje iš esmės padvigubina reginį. Maltoje tarptautinis festivalis vyksta balandžio pabaigoje, fejerverkai leidžiami tiesiai virš jūros, o šis mažas Viduržemio jūros salynas turi neproporcingai gilią pirotechnikos tradiciją, kur kiekviena parapija per šventojo globėjo dieną stengiasi pranokti kaimyninę savo programa. Prancūzijoje Ansi ežero festivalis „Fête du Lac” rugpjūčio pirmąjį šeštadienį irgi naudoja vandenį kaip sceną, šou vyksta ant ežero, žiūrovai sėdi pakrantėse, ir kasmet susirenka apie 100 tūkst. žmonių, kas mažam Alpių miestui yra sunkiai suvokiamas skaičius. Vankuverio „Celebration of Light” liepos ir rugpjūčio mėnesiais, kur fejerverkai matomi nuo daugybės vietų mieste, ir vakarais visas pakrantės rajonas tiesiog prisipildo žmonių, kurie atsisėda ant žolės ar smėlio. Tris vakarus per porą savaičių rodo tris skirtingas komandas iš skirtingų žemynų, o finalinis vakaras baigiasi visų trijų bendru pasirodymu.
Kitoje Ramiojo vandenyno pusėje Makao konkursas, veikiantis nuo 1989 metų, vyksta rugsėjį ir spalį ir turi savitą formatą, kur komandos rodo po du pasirodymus skirtingomis naktimis, vertinama abiejų suma, ir tai verčia dalyvius parodyti platesnį repertuarą nei vieno vakaro renginiuose. Vietname Da Nango tarptautinis fejerverkų festivalis pastaraisiais metais augo labai sparčiai, pritraukia komandas iš aštuonių ar dešimties šalių ir vyksta birželio bei liepos mėnesiais prie Han upės. Luisvilyje, Kentukio valstijoje, „Thunder Over Louisville” balandį oficialiai atidaro Kentukio derbio festivalio sezoną ir pritraukia apie 500 tūkst. žiūrovų prie Ohajo upės, nors pati programa trunka tik apie pusvalandį. Spalvų ir garso kiekis, kurį profesionalios komandos sugeba sutalpinti į tokį trumpą laiką, yra kažkas, prie ko reikia priprasti, nes pirmą kartą matant tokį šou tiesiog nespėji visko aprėpti.
2026 metų festivalių kalendorius dar nesusiformavęs iki galo, daugelis organizatorių datas ir dalyvių sąrašus skelbia tik kelis mėnesius prieš renginį. Bet balandis Maltoje, liepa Monrealyje ir Tokijuje, spalis Busane yra orientyrai, kurie retai keičiasi.
