Griškabūdžio bažnyčia buvo laikoma puošniausia medine šventove Lietuvoje

Pirmoje Lietuvos Respublikoje „Griškabūdis buvo vadinamas bažnytkaimiu. Pasak legendos, vietovėje kadaise buvo bekraštės girios. Čia stovėjo medinė būdelė, kurioje laiką leido vienišas senelis. Dažnai pro šalį keliaujantys nesikuklino jo klausdami tolimesnio kelio.

Anot legendos, kartą miškingose vietose pasiklydo žmogus. Sutikęs grybautoją klausia, kur jam eiti. Pastarasis atsako: grįžk į būdą. Dėl tokio sugrįžimo paklydėliui teko daryti penkių mylių lanką. Supykęs nelaimėlis važiuodamas piktai kartojo: grįžk į būdą, grįžk į būdą. Nuo to laiko vietovę pradėjo Griškabūdžiu vadinti.

Pasak istoriko Totoraičio, Griškabūdžio parapija anksčiau priklausė Kudirkos Naumiesčiui. Tuo metu Naumiestyje pirmąją bažnyčią prieš daugiau nei tris šimtmečius pastatė Lenkijos karalienė Cecilija. Karaliaus Vladislovo IV – tojo žmona.

Prie tos bažnyčios buvo įkurtas karmelitų vienuolynas. Kuomet padidėjo Naumiesčio parapijos gyventojų skaičius, kunigaikštis Visnovieckis, netoli esančiame Griškabūdyje pastatė pirmą medinę šventovę. Ją 1743 m. žemaičių vyskupas Antanas Domininkas Tiškevičius pašventino.

To pašventinimo paminėjimas buvo lotyniškai užrašytas ant lentos. Tarpukaryje ši lenta, papuošta vyskupo herbais, buvo saugoma Griškabūdžio bažnyčios zakristijoje.

Griškabūdis 1916 m.
Griškabūdis 1916 m.

Šiek tiek vėliau vienuoliai karmelitai iš Naumiesčio atsikėlė į minimą Griškabūdį. Čia įkūrė nedidelį vienuolyną.

Po penkių dešimtmečių gyventojų skaičius Griškabūdyje dar labiau išaugo. Sena medinė bažnytėlė tapo per ankšta. Todėl vienuolyno vyrai 1792-1796 m. laikotarpiu pastatė naują, dar ir dabar egzistuojančią Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčią.

Miško medžiagos statyboms davė Jurbarko seniūnas Ignacijus Patockis. Dalis medžių iškirsta iš šalia buvusio Bažnyčgirio kaimo miškų. 1800 metais naujuosius maldos namus pašventino Vygrių vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius.

Pirmoje Lietuvos Respublikoje gyvenęs istorikas Totoraitis Griškabūdžio bažnyčią apibūdina, kaip aštuonių kampų, – su žemu pailginimu iš priekio. Priekyje buvo vadinamas „bobinčius“, o kitoje pusėje didysis altorius ir zakristija. Iš abiejų bažnyčios šonų pastatyti priestatai vadinti mažomis koplytėlėmis. Aštuonkampės sienos buvo dviejų aukštų.

Dideli langai į Kristaus Atsimainymo šventovę praleisdavo gausybę saulės spindulių. Anot profesoriaus, vidaus skliautus laiko keturi labai aukšti pilioriai. Švelniai nudailintus altorius puošdavo brangūs paveikslai. Iš visų Lietuvoje buvusių medinių bažnyčių Griškabūdžio maldos namai atrodė puošniausiai.

Šios bažnyčios statytojas buvo karmelitų kunigas Vasiliauskas. Būdamas jaunas baigė inžinieriaus mokslus. Teko dalyvauti mūšyje. Kuomet kova buvo pralaimėta, jis bėgdamas gelbėjosi nuo priešų ir neturėdamas kur dėtis, šoko į upę. Buvo pasiruošęs jau nuskęsti. Ėmė šauktis Dievo ir prižadėjo, jei liks gyvas, įstos į vienuolyną. Tokiu būdu jis tapo karmelitų vienuoliu.

Karmelitų šventieji tėveliai pastatė ne tik Griškabūdžio, bet ir Kudirkos Naumiesčio maldos namus. Šiuo gėriu ilgai nesidžiaugė. Po paskutinio Lietuvos-Lenkijos padalijimo visa Užnemunė atiteko prūsams. Vokiečiai atėmė iš vienuolių turėtas žemes, o jų bažnyčias uždarė.

Tarpukaryje Griškabūdyje nebuvo likę jokių senų aktų. Visi dokumentai iš karmelitų laikų sudegė kartu su klebonija apie 1840-1850 metus. Vėlyvesni dokumentai žuvo pirmojo pasaulinio karo gaisruose. Nuo vokiečių šūvių užsidegdavo ištisos trobos.

Anot Bronio Kviklio, devyniolikto – dvidešimto amžiaus sandūroje ištisus 36 metus Griškabūdžio klebonu buvo kan. J. Marma. Kaip įmanydamas kėlė lietuvišką dvasią, ragino vietinius leisti vaikus į mokslą. Griškabūdžio parapijoje nebuvo tokio kaimo iš kurio nebūtų išėjęs mokytesnis žmogus. Kanauninkas pats asmeniškai rėmė besimokančius. 1913 m. mirė, laidotuvėse dalyvavo šimtai žmonių.

Spaudos draudimo laikais griškabūdiečiai „graždankos“ kratėsi, kaip velnias kryžiaus. Caro vietininkas susirinkusiems miestelyje paskelbė, kad ciesorius atsiuntė jiems dovaną. Tai buvo rusiškos maldų knygos. Žmonės buvo tikinami, kad šios knygos kur kas geresnės, už tas, kurias jie skaito. Minioje prasidėjo nemenkas bruzdėjimas ir nepasitenkinimas. Kai kurie sušuko: „Tegul ciesorius išplėšia mums pirma liežuvius, tada nereiks mums nei savo kalbos, nei savų knygų!“

Apie kitas Griškabūdžio parapijos istorines detales – kituose pasakojimuose.

 

Tomas Sušinskas

Sūduvos gidas

Jums gali patikti
2 Komentarai
  1. Dina sako

    Rašot apie bažnyčią,tikėjausi,kad bus to meto bažnyčios nuotrauka,deja deja…

  2. Rokas sako

    Parašykite koks tos istorinės lentos stovis, kas joje parašyta?

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE