Po paauglystės klajonių aplink pasaulį Rokas Jocys įsitvirtino Šakių „Vyčio-VDU“ komandoje. Šį „URBO-NKL“ sezoną jis rodo geriausią karjeros krepšinį bei tapo lygos gruodžio MVP. Kaip sako pats palangiškis, viskas jo kelyje eina gera linkme.
Asmeninę statistiką kilstelėjęs 21-erių gynėjas įmeta po 13,5 taško, sugriebia po 3,4 kamuolio, atlieka po 3 rezultatyvius perdavimus, taip 25,5 minutės vaidmenį konvertuodamas į 14,3 balo efektyvumą.
Jis trissyk sezone pasiekė 20 taškų žymą, o gruodžio 11-ąją Ukmergės „Stekui“ atseikėjo 29 taškus bei 35 naudingumo balus.
Eriko Kučiausko treniruojami vyrukai su 16 pergalių per 21 mačą žengia antroje pirmenybių vietoje. Jocys pripažįsta, kad „Vyčio-VDU“ branduolys palengvina darbą visiems.
„Tikrai turime patyrusių žaidėjų. Vidinis juokelis pas mus: Gabrielius Čelka žaidžia kaip veteranas, tikrai labai protingas žaidėjas, – su nklyga.lt bendravo geriausiu „URBO-NKL“ gruodžio krepšininku tapęs jaunuolis. – Titas Januševičius grįžęs iš LKL, pasisėmęs patirties. Augustinas Mikštas irgi kartu su Čelka kelinti metai yra čia.
Tas branduolys leidžia turėti mums pranašumą prieš kitas komandas.“
Anksčiau Italijoje, Čekijoje ir Amerikoje išsibandęs krepšininkas atviravo, kad praėjusį tarpsezonį atsisakė kvietimų į LKL po sėkmingų sugrįžimo metų į šalį (12,2 tšk. vidurkis „URBO-NKL“). To priežastis – užtikrintumas Šakiuose bei galimybės rungtyniauti tiek 5×5, tiek 3×3 aikštelėse.
Tiesa, Jocys kol kas nėra apsisprendęs, kuriame žaidime save labiau regi ateityje.
Apie tai ir dar daugiau – tinklalapio nklyga.lt pokalbyje su gruodžio MVP laurus susižėrusiu ir vienu ryškiausių „Vyčio-VDU“ sezono žaidėjų.
– Rokai, pirmiausia, kaip tau praėjo šventinis laikotarpis?
– Kaip ir kiekvienais metais, smagu pabūti su šeima. Gaila, kad sesė negrįžo, nes jai davė tik dvi laisvas dienas. Pati sakė, jog labai norėjo grįžti, bet tiesiog neapsimokėjo. Šventės tikrai praėjo neblogai. Judame į priekį, tikimės gerų metų.
– Ar galėtum nupasakoti, kur jautiesi labiausiai patobulėjęs, kaip iš tavo perspektyvos atrodo žaidimas „Vyčio-VDU“ komandoje?
– Manau, kad tas krepšinio IQ auga vis labiau su kiekvienais metais. Aikštelė, atrodo, labiau atsiveria, tu pradedi geriau skaityti žaidimą. Aišku, mums padeda tai, kad komanda kartu yra daug metų. Tie patys veidai, branduolys likęs toks pat, vasaromis esame kartu. Tai tikrai prisideda tiek prie mano asmeninio žaidimo, tiek prie komandos, jog rodytume gerus rezultatus.
– Atsigręžkime į tavo praeitį – Šakiuose žaidi antrus metus paeiliui, bet prieš tai sezoną praleidai NCAA ekipoje Manheteno „Jaspers“, kurioje per 26 rungtynes užfiksavai 3,3 taško rodiklį. Kokia tai buvo patirtis ir kokį įspūdį paliko Niujorkas?
– Asmeniškai… Kai nuvažiavau į Ameriką, tai man buvo didelė svajonė. Galiu pasakyti, kad daug dėjau vilčių ir pastangų, bet gal pataikiau ne į tą universitetą, gal ne pas tą trenerį. Atrodo, kad pirmieji mėnesiai buvo geri, bet atėjo nauji žaidėjai ir mano vaidmuo nusmuko žemyn.
Psichologiškai tai pasijautė ir, galima sakyti, numušė tą Amerikos svajonę. Norėjau grįžti į Lietuvą ir tęsti profesionalo karjerą čia.
– Netradiciškai greitai priėmei sprendimą sugrįžti iš JAV. Ar tuo metu nebuvo jaudulio dėl to?
– Ne. Nebuvo nedrąsos jausmo tikrai, nes žinojau, kad grįžtu pas gerus draugus, su kuriais jau kelinti metai žaidžiame tą patį 3×3 krepšinį. Žinojau, jog problemų nekils. Nebuvo tikrai nerimo ar jauduliuko. Viskas eina gera linkme.
– Sezoną prieš tai praleidai Čekijos antroje lygoje, palikęs Palangos „Kuršius“. Kokie vėjai ten nunešė, kodėl pasirinkai tokią kryptį ir ar ji pasiteisino?
– Tas tikslas ir buvo, kad po Palangos vykčiau į Čekiją, jog vėliau iškeliaučiau į Ameriką. Ten buvo vienas žmogus, kurį pažinojo mano agentas. Jis turi labai daug ryšių, galima sakyti, kad ta idėja pavyko – Čekijoje sužaidžiau tikrai gerą sezoną, viskas buvo gerai, bet teko grįžti.
– Anksčiau tobulėjai ir Romoje, talentingo jaunimo programoje „Stella Azzura“. Tuo metu buvai dar nepilnametis. Ką prisimeni?
– „Stella Azzura“ programoje žaidžiau trejus metus. Tikrai buvo geras laikotarpis. Viena geriausių Europos akademijų, varžydavomės su Madrido „Real“, „Barcelona“, kitomis komandomis. Buvome ir ne vieną kartą juos nugalėję. Turėjome tikrai talentingų žaidėjų, kurie dabar žaidžia Eurolygoje – Matteo Spagnolo (Vitorijos „Baskonia“), Abramo Canka ir Leo Menalo (abu Bolonijos „Virtus“).
Tie metai Romoje tikrai praėjo neblogai. Susiradau draugų, su kuriais iki šiol bendraujame. Tada, prisimenu, atėjo laikas vėl pakeisti vietą ir grįžau į Palangą.
– Panašu, kad po šių klajonių dabar imi skinti prinokusius vaisius, ar ne? Esi 21-erių, atvirai, ar regi save aukštesniame lygyje Lietuvoje?
– Taip, manau, bandysime. Aišku, jau praėjusį sezoną turėjau pasiūlymų, bet nusprendžiau likti. Gavau pasiūlymų prieš vasarą, tačiau kadangi buvome pradėję ruoštis 3×3 sezonui, kuris buvo labai sėkmingas, teko atsisakyti poros kvietimų.
– „Vyčio-VDU“ programoje esi neatsiejamas nuo 3×3 krepšinio. Kokią dalį jis tavo gyvenime užima, ar nori sieti su tuo savo ateitį?
– Ne pirmą kartą žmonės manęs to klausia. Atsakysiu.
Nesu šimtu procentų įsitikinęs, ar 5×5, ar 3×3. Žiūrėsiu karjeros eigoje, kur geriau seksis. Neatmetu to varianto. Su trijulių krepšiniu kol kas tikslas – olimpiada. Kaip ten pavyks patekti, žiūrėsime, dar dveji metai yra.
– Na, ir pabaigai, kokios mintys apie sesės Justės spindesį Ispanijoje, kaip sureagavai į jos pasirašytą kontraktą su naująja lyga „Project B“?
– Justė tikrai nebestebina, patys matote skaičius – karjeros rekordai gerinami, aukščiausiai pašaukta lietuvė WNBA naujokių biržoje. Tikrai pasaka, džiaugiuosi už sesę.
Dėl kontrakto – šiek tiek nustebino, kad moterų krepšinyje atsiranda tokie pinigai, bet, kaip ir sakau, džiugu už sesę. Ji to verta.
