Tatuiruotes renkasi vis jaunesni žmonės, o pagal jų paplitimą Lietuva sparčiai vejasi Europos lyderes Italiją ir Švediją, kur piešinių ant odos turi beveik kas antras gyventojas. Tačiau kartu vis garsiau keliami klausimai: ar tatuiruotės tikrai visiškai saugios? Nors medikai ramina, kad neginčijamo ryšio su melanoma kol kas nėra, naujausi tyrimai rodo – tatuiruotės gali tapti rimta kliūtimi laiku pastebėti ligą ir netgi būti susijusios su kitomis onkologinėmis problemomis.
„Tatuiruotės nėra nuosprendis, bet jos apsunkina mūsų darbą. Juodas ar ryškiai spalvotas rašalas užmaskuoja ankstyvus odos pokyčius, todėl melanomą tokiose vietose aptinkame vėliau. O ši liga klastinga – gydymo sėkmė priklauso nuo to, kaip greitai ji diagnozuojama“, – sako vienas žinomiausių Lietuvos onkodermatologų, gydytojas Viktoras Sidorovas.
Tatuiruotės apsunkina ankstyvą diagnozę
Melanoma – viena agresyviausių odos vėžio formų. Laiku pastebėjus, ji gali būti beveik išgydoma. Pagavus ankstyvoje stadijoje, 15 metų išgyvenamumas pagal atliktus tyrimus siekia 98 proc. Tačiau pavėluota diagnozė lemia prastesnes prognozes. Ir būtent dėl to tatuiruotės tampa problema.
2025 m. italų mokslininkų apžvalga, analizuojanti kelias dešimtis melanomos atvejų, atskleidė: vėžys, prasidėjęs tatuiruotoje odoje, nustatomas vėliau, o pacientų išgyvenamumas – mažesnis. Priežastis paprasta – rašalo sluoksnis ir spalvoti raštai uždengia pirmuosius įspėjamuosius ženklus: apgamo spalvos, formos ar tekstūros pokyčius.
„Dažniausiai žmogus pats pastebi melanomą, nes mato, kad apgamas pakito. Ant tatuiruotės tokį pokytį pamatyti daug sunkiau, o ir gydytojo darbas tampa sudėtingesnis – dermatoskopu tenka ieškoti detalių, kurias raštai smarkiai maskuoja“, – aiškina V. Sidorovas.
„Laimei, šiandien dermatologija turi naujų įrankių, galinčių aptikti melanomą dar tuomet, kai pokyčiai plika akimi dar nematomi. Vis dėlto šie metodai dažniausiai tebėra eksperimentiniai arba taikomi tik pažangiausiose užsienio universitetų laboratorijose ir klinikose dėl jų didelės kainos, todėl Lietuvoje kol kas neprieinami. Be to, net naudojant tokią pažangią diagnostiką, tatuiruotė vis tiek išlieka papildoma kliūtimi“, – pabrėžia specialistas.
Nuo odos iki limfmazgių
Nors melanoma ir tatuiruotės tiesiogiai mokslininkų dar nesusietos, vis daugiau tyrimų kalba apie galimas kitas rizikas. Tatuiruočių rašalas – tai ne tik pigmentas. Jame, priklausomai nuo to, kurioje šalyje daroma tatuiruotė, gali būti tirpiklių, konservantų, sunkiųjų metalų, policiklinių aromatinių angliavandenilių – medžiagų, pripažintų kancerogeninėmis.
„Blogiausia, kad rašalo dalelės nelieka tik odoje. Jos migruoja limfine sistema į limfmazgius, kur gali kauptis, sukelti lėtinį uždegimą ir skatinti nenormalų ląstelių dauginimąsi“, – aiškina V. Sidorovas.
Tai patvirtina ir tarptautiniai duomenys. Neseniai Švedijoje atlikta kelių tūkstančių žmonių analizė parodė, kad tatuiruočių turintys asmenys turėjo 21 proc. didesnę riziką susirgti limfoma. Danijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad tatuiruotės, didesnės už delną, limfomos riziką padvigubina, o kai kuriuose tyrimuose pastebėta, kad tatuiruočių dar iki 20-ojo gimtadienio pasidarę žmonės turi didesnę reto kraujo vėžio – mieloidinių navikų – riziką.
Tiesa, visi šie duomenys remiasi stebėjimo tyrimais ir priežastinis ryšys dar neįrodytas, tačiau kryptis akivaizdi: tatuiruotės daro poveikį žmogaus organizmui.
Ką turi žinoti kiekvienas, turintis ar planuojantis tatuiruotę?
Pasak gydytojo V. Sodorovo, mąstant apie tatuiruotės darymą, yra aiškios taisyklės, kurių negalima ignoruoti. Pirmiausia – niekada netatuiruoti apgamų ar jų aplinkos.
„Bet kokie apgamo pakitimai – spalvos, dydžio, formos – yra įspėjamasis signalas. Jei apgamas paslėptas po rašalu, rizikuojame laiku nepastebėti melanomos“, – sako V. Sidorovas.
Antroji klaida – tatuiruotės ant randų po melanomos. Medikai sako, kad tokia praktika atrodo nekaltai – žmogus nori paslėpti neestetišką žymę ar užsidėti naują „prasmės sluoksnį“ po sunkios ligos. Tačiau iš tikrųjų tai gali tapti lemtinga klaida.
„Būtina atsiminti – ši liga, nors tai nėra ypač dažni atvejai, gali grįžti toje pačioje vietoje. Jei randą uždengsite piešiniu, jos sugrįžimo laiku gali nebepastebėti nei pacientas, nei gydytojas. Tai gali kainuoti brangų laiką, kuris melanomos atveju yra lemiamas“, – perspėja onkodermatologas V. Sidorovas.
Jau turintiems tatuiruotę specialistas nurodo tris pagrindinius dalykus:
- apsauga nuo saulės. Ultravioletiniai spinduliai ne tik blukina tatuiruočių rašalą, bet ir gali skatinti iš jo išsiskirti pavojingas medžiagas.
- Reguliari savistaba. Reikia stebėti ne tik apgamus, bet ir pačias tatuiruotes – jei atsiranda pakitimų, būtina kreiptis į gydytoją.
- Konsultacija su profesionalais, prieš priimant sprendimą pašalinti tatuiruotę. Atlikti tyrimai rodo, kad lazerio spindulys, kuriuo ir šalinama tatuiruotė, skaido rašalą, o kai kurie pigmentai – ypač raudoni ir oranžiniai – gali išskirti kancerogenines medžiagas. Tiesa, ši sritis vis dar intensyviai tiriama ir galutinių atsakymų mokslininkai negali pateikti.
„Tatuiruotė nėra tiesiogiai mirtinas pavojus, bet ji tampa papildomu iššūkiu tiek pacientui, tiek gydytojui. Todėl sąmoningas pasirinkimas, atsargumas ir reguliarios patikros – svarbiausi dalykai, kuriuos turi žinoti kiekvienas, turintis tatuiruotę ar apie ją galvojantis“, – reziumuoja onkodermatologas V. Sidorovas.
