„Forbes“ duomenimis, per metus šunys įkanda dešimtims milijonų žmonių pasaulyje, o per 80 proc. šių nelaimių įvyksta namuose arba įkandus pažįstamiems keturkojams. Deja, šunų įkandimai gali būti pavojingi, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šuo vos grybštelėjo.
Vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė Julija Aganauskaitė-Žukaitė į tokius nelaimingus nutikimus pataria nenumoti ranka – būtina žinoti, kaip elgtis, kur kreiptis ir kaip prižiūrėti žaizdą.
Kokios grėsmės gali slėptis po šuns įkandimu?
Vaistininkė atskleidžia, kad labiausiai bijoma ir sudėtingiausia komplikacija įkandus šuniui yra pasiutligė – sunki virusinė liga, galinti baigtis net mirtimi. Nors šiandien ši infekcija diagnozuojama labai retai, gali pakakti nedidelio įkandimo ar net įdrėskimo, nes virusas į kraują patenka per gyvūno seiles. Dėl šių priežasčių, net ir menkiausią šuns įkandimą vertėtų parodyti gydytojui, kuris, įvertinęs situaciją gali paskirti vakcinaciją nuo pasiutligės ar rekomenduoti kitus būdus, padėsiančius užkirsti kelią grėsmingai ligai.
„Nereikėtų pamiršti ir to, kad šuns burnoje gali būti nemažai bakterijų, pavyzdžiui, streptokoko ar stafilokoko užkratų, taip pat gali kilti stabligės bei sepsio rizika. Tad net ir esant užtikrintiems dėl pasiutligės nebūvimo, pažeistą vietą keletą dienų vis tiek reikėtų stebėti ir jei pasireiškia paraudimas, tinimas, karštis, pūliavimas, karščiavimas ir kūno silpnumas – nedelsti ir kreiptis į medikus“, – sako J. Aganauskaitė-Žukaitė.
Ji priduria, jog jeigu šuns įkandimas gilesnis, ypač ant rankų, pirštų ar veido, gali atsirasti nervų, sausgyslių ar raumenų pažeidimų, judesio sutrikimų, jautrumo praradimas, nemalonūs randai. Negana to, pasitaiko ir psichologinės pasekmės – po šuns įkandimo gali likti stipri gyvūnų baimė, kankinti nerimas, stresas, miego sutrikimai.
Pirmieji žingsniai po įkandimo
Anot vaistininkės, net ir nedidelis šuns įkandimas gali sukelti rimtų pasekmių, todėl priemonių reikėtų imtis iš karto. Pirmasis žingsnis turėtų būti žaizdos apžiūra ir įvertinimas. Jeigu žaizda paviršinė ir mažai kraujuojanti, ją 5–10 min. reikėtų plauti po šiltu tekančiu vandeniu, nes tai gali padėti sumažinti infekcijos riziką.
„Nuplovus įkąstą vietą, ją reikėtų dezinfekuoti naudojant antiseptinį purškalą, vandenilio peroksidą, chlorheksidino ar jodo preparatus, jei jiems nėra alergijos, ir uždengti steriliu tvarsčiu. Net ir nesant sunkiam sužeidimui, žaizdą vis tiek rekomenduočiau parodyti gydytojui, ypač jei įkando nežinomas ar lauke gyvenantis šuo“, – pataria J. Aganauskaitė-Žukaitė.
„Camelia“ vaistininkė atkreipia dėmesį, kad, jei įmanoma, pravartu surinkti kuo daugiau informacijos apie įkandusį keturkojį: jei šuo turi šeimininkus, surasti juos ir pasidomėti ar šuo paskiepytas nuo pasiutligės ir kitų ligų, kada tai buvo daryta paskutinį kartą. Jei šuo yra benamis ar pabėgęs, labai svarbu apie tai pasakyti gydytojui ir veterinarijos tarnybai, nes gyvūnas gali būti stebimas dėl pasiutligės.
„Jei žaizda gili, gausiai kraujuoja, yra veido, kaklo ar kitų kraujagyslinių vietų zonoje, reikėtų skubiai vykti į gydymo įstaigą arba kviesti greitąją pagalbą. Kol laukiama medikų pagalbos, būtina patiems stabdyti kraujavimą stipriai užspaudžiant žaizdą švariu tvarsčiu ar audiniu. Jei įmanoma, sužeistą kūno vietą reikėtų pakelti aukščiau širdies lygio ir jokiu būdu neliesti įkandimo pirštais, nebandyti tepti jokiomis priemonėmis. Gydytojai nuspręs, ar žaizdą reikia siūti, ar reikalingos vakcinos nuo pasiutligės bei stabligės, kokių papildomų priemonių ir vaistų reikia“, – įspėja J. Aganauskaitė-Žukaitė.
Žaizdos priežiūra – nesudėtinga, bet labai svarbi
Vaistininkė primena, kad gydytojui įvertinus įkandimo žaizdą ir paskyrus reikalingą gydymą, būtina kruopščiai laikytis jo nurodymų: plauti, dezinfekuoti ir perrišti, tiek kartų per dieną, kiek reikia, naudoti paskirtus tepalus ir neužklijuoti žaizdos, jei to neliepė gydytojas.
„Tenka išgirsti, kad su keturkojų įkandimais susidūrę pacientai kartais griebiasi liaudiškų metodų ir tepa žaizdą pačių pasigamintais tepalais ar medumi, sviestu, alaviju, net alkoholiu. Deja, toks savavališkas gydymas gali privesti ne tik prie lėtesnio gijimo, ryškesnių randų, bet ir prie įvairių infekcijų“, – pabrėžia ji.
J. Aganauskaitė-Žukaitė įvardija, kad jei nėra komplikacijų, paviršinė žaizda įprastai gyja apie 5–10 dienų, o gili, siūta ar infekuota žaizda gali gyti ir iki mėnesio. Siekiant paspartinti gijimo procesą, vaistininkė rekomenduoja į valgiaraštį įtraukti daugiau vitamino C ir cinko turinčių maisto produktų arba rinktis maisto papildus. Vitaminas C pasižymi ne tik antioksidacinėmis savybėmis, bet ir skatina kolageno sintezę, gali padėti mažinti uždegiminius procesus, o cinkas padeda audiniams greičiau atsistatyti.
„Jei kyla abejonių dėl žaizdos gijimo, net ir po kelių dienų po vizito į sveikatos priežiūros įstaigą atsiranda patinimas, skausmas, pūliai, labai svarbu kreiptis į gydytoją. Taip pat, kol žaizda gyja ir dar kurį laiką jai sugijus, taip pat reikėtų ją saugoti nuo tiesioginės saulės spindulių, kad nesusidarytų pigmentacijos žymės – rinktis atitinkamus drabužius ir naudoti SPF 50“, – primena vaistininkė.
