Puikią dovaną prieš Tarptautinę vaikų gynimo dieną gavo Kazlų Rūdos miesto bendruomenė – gegužės 25 dieną Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centro vestibiulyje pastatyta interaktyvi garso instaliacija, prie kurios atėję ir vaikai, ir suaugusieji galės susimąstyti apie šiuolaikinio gyvenimo keliamas problemas. Instaliacija kurį laiką stovėjo Vilniaus oro uoste. Geranoriško „Šamoto centro“ vadovo Algimanto Bučinsko dėka ji pasiekė Kazlų Rūdą. Daug laiko ir pastangų, kad šis sudėtingas įrenginys veiktų, paaukojo inžinierius Gediminas Šidlauskas. Už šią dovaną bendruomenė dėkoja Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos auklėtinei, dabar kaunietei, Inai Žurkuvienei. Kalbiname ją, kad papasakotų apie savo projekto idėją.
„Toks jausmas, kad dėl noro savo vaikams suteikti geriausias galimas gyvenimo sąlygas – naujausius žaislus, intriguojančias pramogas, kokybišką išsilavinimą, – mes pamiršome svarbiausią tikslą – užtikrinti vaikams teisę būti išgirstiems ir išklausytiems“, – mintį apie interaktyvaus stendo „Jausmų žemėlapis“ idėją pradeda projekto iniciatorės Ina Žurkuvienė ir jos kurso draugė Ernesta Kvietkauskienė. Spalio 3 d. Kaune, M. Žilinsko dailės galerijos prieigose, buvo pastatyta interaktyvi instaliacija „Jausmų žemėlapis“, kuria siekiama atkreipti dėmesį į vaikų jausmų pasaulį ir jo įvairovę. Čia ji stovėjo iki gruodžio mėnesio. Projektas buvo vykdomas bendradarbiaujant su „Vaikų linija“, internetine žaislų parduotuve „Vukis“ ir šiuolaikinio meno renginiu „Kauno bienalė“.
Dar viena garso instaliacija spalio mėnesį buvo pristatyta Vilniuje. Nuo 2016 metų šie stendai keliaus vis į kitus Lietuvos miestus. „Norėtume, jog „Jausmų žemėlapis“ atsirastų bent keliuose Lietuvos miestuose – šiam tikslui ieškome rėmėjų, kuriems šis klausimas taip pat atrodo svarbus,“ – apie planus pasakoja Ina Žurkuvienė.
Susitikimas su vidiniu vaiko pasauliu
Mažą paviljoną primenančioje garso instaliacijoje, kurio architektė Lina Mozūraitė, o garsinės dalies autorė – menininkė Sandra Kazlauskaitė, stebėtojai yra kviečiami susipažinti su vaikų jausmų pasauliu: visi garsai, išreiškiantys tinkamas ar netinkamas emocijas, taip pat dialogai buvo įrašyti 10–17 metų amžiaus vaikų. Kiekviename iš trijų paveikslų, kuriuos nupiešė iliustratorius Artūras Širin, žiūrovas gali liesti aktyvias zonas ir tarsi manipuliuodamas muzikiniais instrumentais kurti savo melodiją su žodžiais, kurios žinutė – nėra netinkamų emocijų. „Sukurdami uždarą erdvę, norėjome pakviesti visuomenę intymesniam susitikimui su vidiniu vaiko pasauliu. Skirtingose iliustracijos vietose sujungus 3–9 aktyvias zonas, paviljono viduryje stovintis dalyvis bus tarsi „apsupamas“ harmoningos melodijos ir žodinių žinučių. Įspūdis – gana stiprus ir emociškai paveikus“, – meninę idėją atskleidžia Goldsmiths universiteto (Didžioji Britanija) doktorantė S. Kazlauskaitė.
Suaugusieji neretai nemoka priimti sunkių vaikų jausmų
„Nors projekto idėja brendo seniai, aiškesnes formas ji įgijo po susitikimo su „Vaikų linijos“ komanda, kuomet paaiškėjo, jog šiame etape svarbiausia yra ne dar kartą priminti nemokamą emocinės paramos tarnybos numerį, o pasakoti visuomenei apie vaikų jausmus ir skatinti juos priimti“, – eigą pristato I. Žurkuvienė. „Vaikų linija“ jau aštuoniolika metų teikia emocinę paramą telefonu ir internetu vaikams bei paaugliams. Praėjusiais metais organizacija galėjo atsiliepti į 123 349 vaikų ir paauglių skambučius ir atsakė į tūkstantį elektroninių laiškų. Tarnybos telefonai niekada netylėjo – norėdami prisiskambinti į „Vaikų liniją“, vaikai bandė tai padaryti daugiau nei du milijonus kartų. Kreipdamiesi pagalbos į „Vaikų liniją“, vaikai dažnai dalijasi savo jausmais – tais, kurie jų aplinkoje kartais lieka neišgirsti arba tais, kurių jų aplinkos suaugusieji tarytum nenori išgirsti. Vaikai ir paaugliai kalba apie pyktį, baimę, skausmą, nusivylimą, liūdesį, kaltę. „Suaugusieji neretai nemoka priimti sunkių vaikų jausmų ir reaguoja patardami vaikui „neliūdėti“, „nepykti“, „nebijoti“ ir šiaip „nešnekėti nesąmonių“. Tačiau nuo tokių patarimų jausmai niekur nedingsta – vaikas ir toliau juos išgyvena, tačiau jaučiasi nesuprastas ir ieško kitos vietos, kur galėtų pasidalinti šiais jausmais“, – priežastis vardina „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė, pridurdama, jog itin svarbu, kad mes, suaugusieji, mokėtume išgirsti ir priimti visokius vaiko jausmus – ir tuos, kurie mums patinka, ir tuos, kurie nepatinka – leisti vaikui juos jausti ir mokinti tas emocijas išreikšti tinkamu, konstruktyviu būdu.
Ateina savarankiškai mąstanti, analizuojanti karta
Apie tai, kad ne visuomet jaučiasi suprasti bei išgirsti, kalbėjo ir į instaliacijos kūrybos procesus įtraukti vaikai. Vasarą susitikę režisierių Vytauto V. Landsbergio, Ramunės Rakauskaitės ir Agnės Marcinkevičūtės kuruojamoje kasmet vykstančioje kino stovykloje Pavariuose, jie padedami garso menininkės S. Kazlauskaitės sukūrė interaktyvioje instaliacijoje girdimus garsus ir 3 trumpametražius filmus. Visi dialogai, garsai, girdimi palietus stendo aktyviąsias zonas, yra žinutės, kurias 10–17 metų paaugliai norėjo perduoti savo bendraamžiams ir suaugusiems. „Tai labai intymus ir jautrus projektas, kuris per šiuos metus, kuomet su pulku menininkų, „Vaikų linijos“, „Vukio“ ir „Kauno bienalės“ atstovais diskutavome apie instaliacijos turinį, mums patiems leido dar giliau įeiti į vaikų jausmų pasaulio gilumas ir pamatyti, kokios brandžios asmenybės jie yra. Aš tikrai abejoju, kad mūsų kartos žmonės, būdami panašaus amžiaus, kėlė tokius klausimus, kuriuos dabar svarsto šie vaikai. Jie – geriausi mūsų mokytojai“, – stovykloje sutiktus vaikus prisimena Vytauto Didžiojo universiteto integruotos komunikacijos projektų vadovė Ina Žurkuvienė ir priduria, kad buvo ir sunkių momentų, kuomet klausant vaikų diskusijų ašaros kaupėsi akyse. Atotrūkis, dirbtuvėse dalyvavusių vaikų manymu, yra ne tik mokyklose tarp mokytojo ir mokinio, bet ir tarp tėvų ir jų vaikų. Jaunuoliai stebėjosi, kodėl suaugusiesiems taip sunku priimti faktą, kad ir vaikas gali liūdėti, būti piktas lygiai taip pat kaip ir jie. Neturėdami galimybės išreikšti emocijų, vaikai jas užgniaužia, paslepia viduje. Neretai to pasekmėmis tampa patyčios, pykčio protrūkiai kito atžvilgiu ir kiti nemalonūs veiksmai. Paklausti, kada labiausiai jie jaučiasi laimingi, vaikai vienu balsu teigė: „Tada, kuomet šeimoje viskas gerai, kai esi su žmonėmis, su kuriais tau gera ir nesijauti paliktas. Man atrodo, kad mes čia atėjom pakeisti pasaulį, padaryt jį geresniu kitiems, ateinančioms kartoms. Kad jiems būtų malonu gyvent.“
Vienas iš kūrybinių dirbtuvių vadovų V. V. Landsbergis mano, kad ši ateinanti karta yra savarankiškai mąstančių žmonių karta. „2015 metų vasarą Pavariuose vykusioje moksleivių kino stovykloje susirinko pulkelis gražaus ir mąslaus jaunimėlio. Nesinorėjo jų per daug mokyti ar jiems ką nors aiškinti; norėjosi jų klausytis ir kai ko paklausti. Nežinau, kuo pavirs tie pokalbiai – filmu, knyga, prisiminimu. Bet jie jau pavirto – šiltu, gaiviu praėjusios vasaros vėjo gūsiu, žadančiu permainas. Žadančiu, kad ateina ne kivirčo, atrodymo ir ambicijų karta, o ramesnio buvimo, analizavimo, intuityvaus žaidimo. Vilties zona, kurioje žymiai ramiau būti, veikti ir laukti.“ Dabartinė vaikų karta auga technologijų amžiuje, kuriame visos žinios pasiekiamos vieno mygtuko „search“ paspaudimu. Jie gana lengvai susiranda reikiamą informaciją. Tačiau su tuo ateina ir daug iššūkių. Vienas iš jų – gebėjimas tinkamai apdoroti šias žinias, empatijos ugdymas. To pasiekti gali padėti tėvai, švietimo sistemos dalyviai ir kiekvienas iš mūsų. „Jausmų žemėlapis“ – gražus nuoseklaus institucinio ir asmeninio bendradarbiavimo pavyzdys, kuomet visi, suvokdami problemą, sujungė jėgas dėl bendro tikslo, kad vaikai būtų išgirsti.
„Aš norėčiau, kad visi dabartiniai vaikai taip nesėdėtų prie kompiuterių, o daugiau skaitytų knygas ir kaip anksčiau eitų į lauką pažaisti su kitais, nes ta technologija mus labai labai keičia,“ – svarstė N. K., dalyvavęs kūrybinėse dirbtuvėse.
2015 metais finansavimą gavusio ir puikiai įvertinto projekto rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba,UAB „5 Elementai“, UAB „4briaunis“. Projekto partneriai: „Vaikų linija“, „Kauno bienalė“.
Ateiti prie interaktyvaus stendo „Jausmų žemėlapis“ Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre kviečiame ir mažiausius, ir didžiausius kiekvieną darbo dieną nuo 9 iki 17 valandos.
Vitalija Filipova
