Marijampolės savivaldybės administracijoje kiekvieną dieną savo žiniomis, jautrumu ir žmogiškumu dalijasi 18 skyrių ir 6 seniūnijų kolektyvai. Galbūt ne visi gyventojai žino, ką veikia kiekvienas iš jų, su kokiais iššūkiais susiduria ar kokias istorijas slepia jų kasdienybė. Kartais net patys kolegos nustemba sužinoję, kiek daug rūpesčio ir širdies yra įdedama ten, kur iš pažiūros – tik formalumai.
Rubrikoje „Ką veikia ta savivaldybė?“ – atveriame duris į vis kitą skyrių ar seniūniją, kalbiname čia dirbančius žmones, klausomės jų minčių ir dalijamės istorijomis, kurios gimsta iš rūpesčio ir pašaukimo, ir paneigiame įvairius susikurtus mitus.
Šiandien atveriame duris į Liudvinavo seniūniją, o mūsų pašnekovė – seniūnė Regina Pakrosnevičienė.
Koks buvo Jūsų pirmasis darbas ir ar norėtumėte jį dar kartą išbandyti?
Mano pirmasis darbas buvo Elektroninių skaičiavimo mašinų operatorės darbas Lietkoopsąjungos informaciniame skaičiavimo centre, tuometiniame Kapsuke. Dirbti su perfokortomis, magnetinėmis juostomis ir tuometinėmis skaičiavimo mašinomis man buvo tikras atradimas – pasaulis, kuriame kiekvienas duomenų paketas turėjo savo svorį, o kiekvienas tiksliai atliktas veiksmas teikė pasididžiavimą.
Dar labiau nei pati technika mane žavėjo žmonės – tai buvo nuoširdus, šiltas ir vieningas kolektyvas, kuriame visi vieni kitiems padėdavo, patardavo ir palaikydavo. Tokia atmosfera paliko giliausią įspūdį. Jei tik būtų įmanoma, su didžiausiu džiaugsmu sugrįžčiau į tą vietą ir laiką.
Deja, sparčiai tobulėjant kompiuteriams ir keičiantis technologijoms, tokie informaciniai–skaičiavimo centrai pamažu tapo istorija. Tačiau man tai – ne tik darbas, o brangus gyvenimo etapas, kurį iki šiol prisimenu su šiluma.
Kaip atrodo įprasta Jūsų seniūnijos darbo diena?
Mūsų seniūnijos darbo diena prasideda nuo savotiško rytinio „pasitarimo su oru“. Kasdien įvertiname, ką jis leidžia nuveikti – ar galime imtis kelių tvarkymo, viešųjų erdvių priežiūros, ar reikia koreguoti planus ir ieškoti kitų sprendimų.
Po to atsiveria durys gyventojams – besikreipiantiems, ieškantiems patarimo ar pagalbos. Priimame jų prašymus, išduodame pažymas, konsultuojame dėl socialinės paramos ar deklaravimo. Kiekvienas žmogus ateina su savo istorija, ir mes stengiamės, kad išėjęs jis jaustųsi suprastas ir išgirstas.
Dienai įsibėgėjus laukia dokumentai, projektų derinimas, bendravimas su kitais skyriais bei kitomis institucijomis. Tarp visų šių darbų nuolat reaguojame į pranešimus: dėl atsiradusios duobės, užtvenkto griovio, išjungto apšvietimo ar sudėtingos socialinės situacijos.
Darbo dieną užbaigiame peržvelgdami, ką pavyko atlikti, o ką reikės tęsti rytoj. Tai momentas, kai pajuntame, kad mūsų darbas – ne tik dokumentai ar tvarkaraščiai, bet ir gyventojų kasdienio gyvenimo dalis.
Kas Jus motyvuoja kasdien ateiti į darbą?
Motyvuoja galimybė tiesiogiai prisidėti prie bendruomenės gyvenimo kokybės. Didžiausias įkvėpimas – matyti, kad mūsų sprendimai realiai padeda žmonėms: išspręsta problema, sutvarkyta aplinka, patenkinti gyventojų poreikiai.
Svarbus ir bendravimas su žmonėmis – kiekviena diena atneša naujų situacijų, kurios skatina ieškoti sprendimų ir nuolat tobulėti. Žinojimas, kad mano darbas turi prasmę ir teigiamai veikia gyventojų kasdienybę, yra pagrindinė varomoji jėga.
Kaip apibūdintumėte savo vadovavimo stilių?
Mano vadovavimo stilių galima apibūdinti kaip bendradarbiaujantį ir orientuotą į komandą. Stengiuosi įtraukti darbuotojus į sprendimų priėmimą, išklausyti jų nuomonę ir suteikti galimybę prisiimti atsakomybę.
Vadovaujant man svarbus aiškus bendravimas, pagarba ir skaidrumas. Mano tikslas – kurti komandą, kuri dirbtų darniai, pasitikėtų vieni kitais ir kartu siektų bendrų rezultatų.
Kokią frazę dažniausiai kartojate darbe?
„Būkim biedni, bet teisingi“ dažniausiai vartoju su švelnia ironija, kai noriu pasakyti: „gerai, atvirai pripažinkime, kokia iš tikrųjų situacija“.
Jei Jūsų darbo vieta būtų pavadinta pagal filmą ar serialą, koks tai būtų pavadinimas?
Tai būtų kažkas panašaus į „Didžioji misija“ arba „Gyventojų rūpesčių biuras“. Tai tiktų todėl, kad kasdien susiduriame su įvairiais iššūkiais – nuo kelių, apšvietimo ar nuotekų klausimų iki socialinių situacijų – ir kiekviena diena reikalauja sprendimų bei komandinio darbo.
Koks būtų Jūsų seniūnijos darbo tempas – kaip šachmatai, maratonas ar „Formulė 1“?
Kasdienybėje mūsų darbas – tikras maratonas. Bet neretai tenka sužaisti ir šachmatų partiją, kruopščiai sudėliojant ėjimus, o kartais – viską daryti „Formulės 1“ greičiu.
Koks yra didžiausias mitas apie Jūsų darbą, kurį norėtumėte paneigti?
Kad mes galime „viską išspręsti iš karto“ arba turime neribotas galimybes. Daugelis klausimų yra derinami su institucijomis ar reikalauja biudžetinių, techninių ir teisinių sprendimų.
Seniūnija nėra visagalė – tačiau ji yra tarpininkas, pagalbininkas ir gyventojų balsas, dedantis visas pastangas, kad problemos būtų sprendžiamos kuo efektyviau.
Kokia buvo sudėtingiausia, bet kartu labiausiai įkvepianti situacija darbe?
Tai buvo situacija, kai reikėjo padėti gyventojui, atsidūrusiam itin sudėtingoje socialinėje padėtyje. Problemos susipynė – prasta gyvenimo situacija, sveikatos sunkumai, finansiniai rūpesčiai ir visiškas nežinojimas, kur kreiptis pagalbos.
Kartu su socialiniais darbuotojais ir pačiu žmogumi žingsnis po žingsnio radome sprendimus: sutvarkėme dokumentus, suradome reikalingą pagalbą, pasirūpinome būtiniausiais poreikiais. Ši patirtis primena, kad nuoširdus darbas ir žmogiškas ryšys gali pakeisti žmogaus gyvenimą.
Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate?
Dažniausiai susiduriame su iššūkiais, susijusiais su gyventojų poreikių ir lūkesčių įvairove. Kiekvieną dieną tenka greitai reaguoti į netikėtas situacijas – nuo infrastruktūros problemų iki sudėtingų socialinių atvejų.
Taip pat iššūkis yra koordinuoti darbus tarp įvairių institucijų ir kitų padalinių, nes sprendimai dažnai priklauso net nuo kelių grandžių.
Jei darbe turėtumėte supergalią, kokia ji būtų?
Gebėjimas vienu žvilgsniu suprasti, ko tiksliai reikia kiekvienam gyventojui ir kiekvienai situacijai. Tai leistų greičiau nukreipti pagalbą ir užtikrinti, kad žmogus jaustųsi išgirstas.
Ką Jūsų darbas reiškia gyventojams?
Manau, kad pagalbą, palaikymą ir ryšį su institucijomis. Mes išklausome jų rūpesčius, patariame, nukreipiame tinkama linkme ir padedame spręsti kasdienes problemas – nuo kelių ar apšvietimo priežiūros iki socialinių situacijų ar dokumentų tvarkymo.
Gyventojams tai yra saugumo, tvarkos ir pagarbos jausmas, žinojimas, kad seniūnija stengiasi, jog jų gyvenamoji aplinka būtų patogi, saugi ir tvarkinga.
Kokį įprotį ar tradiciją savo seniūnijoje įvestumėte, jei galėtumėte? O gal jau įvedėte?
Mūsų seniūnijoje yra kelios gražios tradicijos, kurios suburia bendruomenę. Viena jų – kasmet vykstanti Šv. Liudviko šventė, kur gyventojai susirenka pasidžiaugti vietos kultūra, papročiais, muzika ir meno pasirodymais. Kita – Tarptautinė žmonių su negalia diena, kai skatiname pagarbą, supratimą ir įtraukimą, organizuojame renginius, kuriuose visi gali jaustis bendruomenės dalimi.
Šios tradicijos primena, kaip svarbu rūpintis vieni kitais ir kurti draugišką, atvirą aplinką visiems gyventojams.
Kuo labiausiai didžiuojatės iš to, ką Jūsų seniūnija nuveikė per pastaruosius metus?
Labiausiai didžiuojuosi, kad per pastaruosius metus mūsų seniūnija nuveikė daug konkrečių darbų, kurie tiesiogiai pagerino gyventojų kasdienybę – sutvarkėme kelius, pagerinome apšvietimą ir viešąsias erdves, rūpinomės vandens tiekimu ir nuotekų priežiūra.
Taip pat organizavome Šv. Liudviko šventę ir Tarptautinę žmonių su negalia dieną, kurios leido gyventojams jaustis įtrauktiems ir palaikomiems. Mūsų darbas yra matomas ir jaučiamas kasdien.
Kokie šiuo metu yra pagrindiniai Jūsų seniūnijos veiklos prioritetai?
Pagrindiniai prioritetai – infrastruktūros gerinimas, kokybiškas gyventojų aptarnavimas, socialinių klausimų sprendimas, bendruomenės renginių ir tradicijų palaikymas bei efektyvus darbo organizavimas ir koordinavimas.
Kokia yra pagrindinė Jūsų seniūnijos misija?
Užtikrinti gyventojams patogią, saugią ir tvarkingą gyvenamąją aplinką bei teikti savalaikę pagalbą ir informaciją. Rūpinamės ne tik infrastruktūra, bet ir žmonių kasdieniais rūpesčiais, socialiniais klausimais bei bendruomenės poreikiais.
Seniūnija yra tarpininkas tarp gyventojų ir institucijų, padedantis žmonėms jaustis išgirstiems ir palaikomiems.
