„URBO-NKL“ čempionate lapkritis priklausė Mariui Ūsui ir jo diriguojamai Marijampolės „Sūduvai-Mantingai“. Jauniausias lygos treneris neslepia – sėkmės formulė slypi žaidėjų brandoje.
„Sūduva-Mantinga“ per pastarąjį mėnesį nuskynė 8 pergales iš 9 galimų, užsiropšdama į turnyro lentelės viršų su 14-4 laimėjimų ir nesėkmių balansu.
Už nugaros dabar palikti Kėdainių sporto centro krepšininkai (13-5), o Ūsas perėmė estafetę iš jų specialisto Gedimino Butkaus ir susižėrė geriausio lapkričio mėnesio trenerio laurus.
Pastaruosius tris sezonus Marijampolėje asistentu dirbęs Ūsas rugsėjį priėmė naują iššūkį, su kuriuo, panašu, tvarkosi puikiai.
„Faktas, kad galbūt nuo pat pradžių neįprasta buvo, – tinklalapiui nklyga.lt jausmus naujame amplua apibūdino 25-erių kaunietis. – Man tai – pirmasis sezonas dirbant vyr. treneriu, bet lyga kažkiek jau pažįstama, esu čia jau ketvirtus metus. Suprantu, kad kolegos daug vyresni, aš jaunesnis, bet kažkaip į tai pernelyg nesikoncentruoju.
Ruošiuosi toms rungtynėms, manau, panašiai, kaip ir jie. Eini kiekvieną kartą dėl tos pergalės.“
„Sūduvos-Mantingos“ karvedys pripažino, kad dar ieško geriausios savo versijos su kiekviena diena, kiekvienomis rungtynėmis. Artėjantis išbandymas marijampoliečiams numatytas ketvirtadienį Vilniuje, kur bus sužaista su „Ryto“ dubleriais.
Bet prieš tai tinklalapyje nklyga.lt – interviu su Mariumi Ūsu apie pradžią treniravime, praeities mokytojus, Giedriaus Žibėno pavyzdį, sėkmingą tarpusavio supratimą komandoje bei sezono tikslus.
– Mariau, praeityje žaidėte krepšinį pats, bet nuo ankstyvo amžiaus pasukote į treniravimą. Ar galėtumėte nupasakoti savo pradžią, kas įkvėpė pasirinkti šį kelią?
– Lankyti krepšinį pradėjau nuo pirmos klasės. Iš tikrųjų, tuo metu „Tornado“ krepšinio mokykloje buvau pas trenerį Šarūną Zablockį. Smagus sutapimas, kad dabar vienas iš kolegų lygoje. Vėliau nemažą laiko dalį praleidau Sabonio krepšinio centre pas porą trenerių – Andrių Vaicekauską ir Donatą Veličką.
Vėliau pradėjau studijuoti universitete. Jau tada žinojau, kad link krepšininko karjeros nesuksiu, eisiu link trenerio.
Turėjau galimybę prisijungti prie „Perkūno“ krepšinio mokyklos, gavau šansą iš Artūro Sukovo KTU komandoje. Taip viskas natūraliai ir prasidėjo. Porą metų buvau KTU asistentu, gavau pakvietimą tapti asistentu vietoje Emilijaus Petrausko „Sūduvoje“. Dabar esu čia, kur esu.
– Jeigu reikėtų apibūdinti save kaip trenerį, ką pasakytumėte?
– Iš tikrųjų, taip, treneris manyje vis dar formuojasi. Sakykime, ieškai savęs, bandai su kiekvienomis rungtynėmis save analizuoti. Norėtųsi būti ramesniam. Retkarčiais būnu per karštas, norėtųsi į tam tikras situacijas žiūrėti šalčiau.
Augimo skausmai, procesas… Galvoju, kad kiekvieną dieną su tuo tvarkytis sekasi vis geriau.
– Marijampolėje trejus metus dirbote Mariaus Kiltinavičiaus ir Tomo Gaidamavičiaus asistentu. Kokių dalykų išmokote iš kiekvieno, kokių trenerių braižas apskritai jums imponuoja?
– Tikrai daug išmokau tiek iš Tomo, tiek iš Mariaus. Atėjau į Nacionalinę lygą daugiau mažiau žalias, tikrai daug dalykų nežinojau. Visgi galvoju, kad viskas susideda į norą. Stengiausi sugerti kuo daugiau informacijos, bandyti, diskutuoti.
Kalbant apie kitus trenerius, stebiu nemažai krepšinio. Ne tik Europoje, pavyzdžiui, pasižiūriu ir NBA. Tikrai negalėčiau išskirti vienos trenerio pavardės. Iš kiekvieno stengiesi vis pasiimti kokią idėją.
– Įdomu tai, kad Vilniaus „Ryto“ strategas Giedrius Žibėnas 2014-15 m. sezone „Sūduvą-Mantingą“ treniravo būdamas penkeriais metais vyresnis už jus. Tik spėjimas, bet galbūt Žibėnas yra vienas tų, į kieno karjeros trajektoriją lygiuojatės?
– Faktas, kad Žibėno karjera iš „Sūduvos“ ėjo į viršų, bet nereikia pamiršti, kad buvo jis ir egzotinėse šalyse, sėmėsi patirties ten. Dabar pasiekęs tikrai aukštą tašką karjeroje, o manau, kad dar tikrai ir kils.
Vėlgi, nemanau, kad gali bandyti kopijuoti kažkokio trenerio kelią. Eini savo keliu, nežinai, kaip čia viskas pasisuks. Apskritai stengiuosi pernelyg į priekį nežiūrėti. Kiekvieną dieną atiduodu kiek galiu maksimaliai. Rezultatas su laiku ateis.
– Teisingai paminėjote – Žibėnas po etapo „URBO-NKL“ buvo išvykęs darbuotis asistentu į Lenkiją, vėliau į kitas šalis. Ar ateityje regite save išsibandant svetur, suvokiant tai, kad treniruojate ir vaikus Kaune?
– Jeigu taip svajojant, tai ateityje tikrai noriu kilti į aukštesnį lygį ir būti treneriu. Ar tai būtų Lietuva, ar užsienis, bet kad tokia siekiamybė yra, tai tikrai.
– Pareikime prie komandos reikalų, 3×3 žaidėjai Aurelijus Pukelis ir Marijus Užupis jau kurį laiką pilnai grįžo į treniruočių procesą. Kiek tai pačiam suteikia daugiau ramybės, žinant tai, kad į rungtynes žengiate tokia pat sudėtimi, kaip treniruotėse?
– Ramybę tai suteikia vien dėl treniruočių proceso. Pačioje pradžioje tikrai nebuvo lengva laviruoti, visgi man pirmasis sezonas, o sudėtis – kintanti, dažnai nepajėgiausia. Aišku, žinai, kur eini, žinai situaciją, todėl tų pasiteisinimų stengiesi neieškoti.
Galiu pasakyti, kad pastarąjį mėnesį mūsų forma buvo nebloga. Tikiu, kad 3×3 žaidėjams nuovargis vis kyla ir kyla. Kalėdinio laikotarpio pertraukėlė mums turėtų išeiti į naudą, reikia atsistatyti visiems po krūvių, ypač trijulių krepšinio žaidėjams.
– Lyginant su praėjusiu sezonu, Igno Labučio ir Domanto Vilio vaidmenys komandoje dar labiau išaugo. Kaip šie du vyrukai pakėlė žaidimo kartelę?
– Ignas pernai turėjo sveikatos problemų, turėjo traumų. Dabar, bent jau šiai dienai, yra sveikas, todėl manau, kad tai daug prideda. Domas irgi puikiai supranta savo vaidmenį. Galbūt, kai pirmaisiais metais jis atėjo į Marijampolę, pas Kiltinavičių žaidė kiek mažiau, dabar visi supranta – Domas yra mūsų pagrindinis žmogus. Galvoju, kad jis pats subrendo, tai matosi aikštelėje.
– Kuo vadovaujatės, kad vyresnio amžiaus žaidėjai klausytų jaunesnio stratego? Galbūt esate nusibrėžę kokią liniją komandos viduje?
– Manau, kad čia svarbiausia yra pačių žaidėjų branda. Jie supranta tą situaciją, bet į tuos skaičius, bent jau aš, stengiuosi nežiūrėti. Daug kalbamės, ieškome geriausių sprendimų. Tikrai nėra taip, kad aš paėmęs kažkokią super griežtą liniją.
Pats suprantu, kad turiu daug laviruoti, bendrauti, siekti bendro tikslo. Kaip sakiau, didžiausias pliusas – žaidėjų suvokimas, brandus žiūrėjimas į situaciją. Tai ir susideda į mūsų komunikaciją.
– „Sūduva-Mantinga“ yra pirmoje turnyro lentelės vietoje. Kokie aspektai antroje sezono pusėje yra svarbiausi norint išlaikyti šią vienvaldystę?
– Nuvalkiota, bet kaip ir visiems – reikia išlikti sveikiems. Čia bet kokiu atveju yra numeris vienas. Žiūrint į žaidimą, faktas, kad yra momentų, kuriuos turime taisyti. Nėra taip, kad mes labai daug kartu sportavę. Kai žaidi du kartus per savaitę, tos treniruotės įgauna kitokią prasmę. Turi ne tik pasportuoti, susidėlioti savo žaidimą, bet ir pasiruošti atitinkamiems varžovams.
Manau, kad labai svarbu bus sveikata, susižaidimas, kaip mes pagerinsime smulkius dalykus. Bėgant sezonui, visi tik gerins žaidimą, kiekvienos klaidos svoris vis didės. Stengsimės mažinti tas smulkias klaidas, o po to tikėsimės sėkmingos sezono pabaigos.
