Interneto vartotojams nebereikia medžioti informacijos – ji pati užlieja ekranus vos atsidarius bet kurią programėlę. Šiame sraute į skaitmeninį žodyną kaip metų terminas veržiasi „slop“ (liet. būza ar jovalas). Tai sąvoka, taikliai apibūdinanti, kuo virto didžioji dalis interneto: nesibaigiančiu, dažnai beverčiu turinio srautu. Paradoksalu, tačiau net ir krentant turinio kokybei, žmonių prisirišimas prie ekranų tik stiprėja.
„Telia“ tyrimas atskleidžia, kad išmanieji įrenginiai lietuvius lydi visą parą.
Naujausia „Telia“ apklausa parodė, kad net 96 proc. lietuvių vos nubudę pasitikrina telefoną, o 90 proc. eina su juo miegoti – šie įpročiai dažniausiai pasireiškia 16–29 metų amžiaus grupėje (ypač tarp moterų). O net 72 proc. vartotojų telefoną nešasi ir į tualetą, tačiau šis elgesys šiek tiek dažniau būdingas jau kitai – 30–39 metų amžiaus – grupei (ypač vyrams).
Sunkiau susikaupti ir laikytis planų
„Nereiškia, kad internete nėra vertingos informacijos, tiesiog dabar labai lengva pasiklysti tuščiame sraute, todėl svarbu save stebėti ir laiku padėti telefoną į šalį. Užuot vertinus tai kaip grėsmę, siūlau į šį reiškinį žiūrėti kaip į informacinį „greitą maistą“. Būtent tai ir yra „slop“ – nesibaigiantis keistų memų ir menkaverčių vaizdo klipų srautas, skirtas tik trumpam prikaustyti dėmesį, tačiau nesuteikiantis jokio peno protui. Tai – tiesioginė informacijos pertekliaus pasekmė“, – paaiškina Julija Markeliūnė, „Telia“ skaitmeninės įtraukties vadovė.
Nuolatinis maitinimasis nekokybiškos informacijos srautu turi savo kainą. Greitos dopamino dozės iš „patiktukų“ ir trumpų vaizdo įrašų perprogramuoja smegenis taip, kad silpnėja gebėjimas išlaikyti dėmesį, o žmonės iš dėmesingų skaitytojų virsta paviršutiniškais informacijos skeneriais.
Prieš porą metų Honkongo ir Singapūro universitetų atliktas tyrimas parodė, kad trumpi socialinių tinklų video formatai ir nuolatinis šokinėjimas tarp kontekstų, pavyzdžiui, nuo video prie komentarų, o tada prie naujo video, silpnina gebėjimą atsiminti planus, vadinamąją prospektinę atmintį. Tyrėjai teigia, kad toks fragmentuotas vartojimas mažina smegenų gebėjimą laikytis ketinimų ir juos įvykdyti, nes dėmesys nuolat išskaidomas į mažas, tarpusavyje nesusijusias informacijos dalis.
„Kai protas pripranta prie lengvo, mąstymo pastangų nereikalaujančio „slop“ turinio, jis praranda ištvermę gilintis į sudėtingesnius kontekstus. Tokia didelė stimuliacija ne tik išvargina, bet ir atbukina budrumą: praradę gebėjimą analizuoti niuansus, žmonės sunkiau atskiria tiesą nuo melo, o dezinformaciją suvalgo nekeldami klausimų“, – teigia J. Markeliūnė.
Anot skaitmeninės įtraukties vadovės, tokia didelė stimuliacija atbukina ir emocinį jautrumą – realiame gyvenime sunkiau įsijausti į kito žmogaus patirtį, paviršutiniškas, prie greitų atsakymų pripratęs protas tampa itin pažeidžiamas manipuliacijoms.
Priešnuodis prastam turiniui – gyvenimiškos patirtys
Šis skaitmeninio greito maisto poveikis neaplenkia ir pažeidžiamiausios auditorijos – vaikų, todėl tėvams kyla natūralus klausimas: kaip juos apsaugoti ir ugdyti. Anot ekspertės, vien techniniai ribojimai neveiks, todėl su vaikais svarbu kalbėtis ir paprastai paaiškinti, kodėl kartais verta nuo ekranų atsitraukti. Tėvams svarbiausia derinti ribas su bendravimu: susitarti dėl aiškių taisyklių (kada ir kiek naršoma) bei naudoti pagalbinius įrankius, pavyzdžiui, programėles su tėvų kontrolės funkcijomis.
„Visgi, geriausias priešnuodis „slop“ turiniui – įsitraukimas. Kuo daugiau tėvai inicijuos veiklų realiame gyvenime, tuo mažiau laiko liks beprasmiam naršymui. Šalia kontrolės būtina ugdyti kritinį mąstymą: kartu su vaiku aptarti matytą turinį ir mokyti atskirti vertingą informaciją nuo informacinių šiukšlių“, – pataria skaitmeninės įtraukties vadovė.
Tačiau taisyklės veikia tik tuomet, kai jos galioja visiems namiškiams. Svarbu nuolat save stebėti: ar atsitraukus nuo ekrano žmogus jaučia poilsį, ar, priešingai, išsenka. Norint pabėgti nuo informacinio triukšmo, verta sąmoningai rinktis tikresnes patirtis – gyvas pokalbis ar pasivaikščiojimas dažnai suteikia daugiau tikrų emocijų nei valanda „scrollinimo“. Kad šį pokytį įgyvendinti būtų lengviau, „Telia“ šventiniu laikotarpiu kviečia išbandyti paprastą, bet veiksmingą ritualą – „Ryšio dėžę“.
Tai simbolinis namų akcentas, kviečiantis bent valandai per vakarą visus telefonus sudėti į vieną vietą. Idėja paprasta: kai ekranai ilsisi dėžėje, namuose atsiranda erdvės netrukdomam pokalbiui ir ryšio, kurio joks algoritmas negali pakeisti, kūrimui.
Kodėl taip sunku sustoti? Algoritmų pinklės
Prie šios būsenos nematomai prisideda ir patys socialiniai tinklai. Nors nei viena platforma nėra tiksliai atskleidusi savo algoritmo veikimo principų, žinoma, kad jie nuolat analizuoja vartotojų veiklą: ką žmonės spaudžia, ką komentuoja, ko vengia.
Kadangi algoritmas optimizuotas ne vartotojų gerovei, o tam, kad jie praleistų kuo daugiau laiko prie ekranų, jis natūraliai pradeda siaurinti informacinį lauką, siūlydamas vis panašesnį turinį. Taip sukuriamas informacinis „burbulas“. Įsisukus į jį, vartotojas gali net nepastebėti, kad mato tik dalį vaizdo: kitokios nuomonės ar faktai tiesiog neprasimuša, nes algoritmui atrodo, kad jų žmogus nenori.
„Norint ištrūkti iš šių pinklių, paprasčiausias būdas – palikti mažiau pėdsakų. Ne viską būtina „palaikinti“, ne viską pakomentuoti. Kuo mažiau signalų apie save paliekame, tuo mažiau algoritmas mus uždaro į kategoriją. Taip pat verta sąmoningai sekti skirtingas nuomones ir specialiai ieškoti turinio, kuris mums nebūdingas – taip galima ištreniruoti algoritmą rodyti įvairesnę informaciją“, – patarimais dalijasi J. Markeliūnė.
„Telia“ kartu su rinkos tyrimų bendrove UAB „Norstat LT“ atliko tyrimą 2025 m., apklausdami 500 interneto naudotojų (16–64 m.), turinčių išmaniuosius telefonus.
