Prieš šimtą metų, 1919 m. kovo pradžioje, keletas Marijampolės apskrities ūkininkų kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją siūlydami pradėti platesniu mastu auginti runkelius Lietuvoje. Idėja valdininkams patiko. Tačiau negalima tvirtinti, kad mes iki tol šio augalo nežinojome ir neauginome.
Į mūsų kraštus runkelio sėklas kišenėse „atsinešė“ buvę Napoleono armijos kareiviai. Ir ypač užnemuniečiai, kurių nemažai buvo mobilizuota į šią armiją – juk Užnemunė nuo 1807 metų priklausė šiam imperatoriui.
Cukriniais runkeliais susidomėjo Lietuvos dvarininkai, kurie pradėjo saldžiąsias šaknis auginti savo dvaruose. Tiesa, tai buvo maži sklypeliai ir gauto produkto pakakdavo tik dvarininkų stalui. Labai retai toks namudinis cukrus buvo mainomas, o dar rečiau parduodamas. Vilniuje aktyviai veikė dvarininkų įsteigta akcinė bendrovė, planavusi statyti cukraus fabriką. Tokį leidimą ji gavo 1838 m. – per metus turėjo pagaminti 40 tonų cukraus, bet sumanymo taip ir neįgyvendino. Belvederio dvaro savininkas Kleopas Kletas Burba panašiai tuo laikotarpiu suplanavo statyti cukraus fabrikėlį savo dvare, bet pradėtus paruošiamuosius darbus nutraukė dvarininko žūtis 1863 m. sukilime. Taigi, tuo metu Lietuvoje dvaruose užaugintą didesnį kiekį cukrinių runkelių tekdavo vežti apdirbti į Lenkiją ar Prūsiją.
Kai XX a. pradžioje ir Lietuvoje vasaromis gyvendavęs Rusijos premjeras Petras Stolypinas ėmė skatinti įvairesnį verslumą žemės ūkyje, tuo susidomėjo ir pažangesni dvarininkai bei atsigaunantys lietuviai ūkininkai. Pirmieji cukrinių runkelių tyrimai Lietuvoje atlikti 1910 m. Baisogalos dvarininko Vladislavo Komaro iniciatyva; atliktų darbų ataskaitą jis parengė anglų kalba. Šiuos darbus rėmė ir iniciavo dvarininko iniciatyva Kaune veikusi Žemės ūkio tyrimų draugija.
1912 m. cukriniai runkeliai pasėti 2,2 ha plote Puodžiškių – Merčių dvare (dabar netoli Klausučių, Vilkaviškio r. sav.); iš šio lauko dvarininkas Mikalojus Krištofovičius nukasė beveik šešias tonas cukrinukų. Atrodo, kad tokius eksperimentus šis dvarininkas vykdė ir kitame jam priklausiusiame, žymiai ūkiškai stipresniame, Putinų dvare. Eksperimentai baigėsi, kai dvarininkas apie 1910 metus tapo perdėtai pamaldžiu ir išvyko gyventi į Varšuvą.
Iniciatyvūs buvo ir kiti Sūduvos krašto žmonės. Žemės ūkio draugija „Žagrė“, pardavinėjusi įvairių runkelių (net ir cukrinių) sėklas, planavo ir pati dalyvauti ne tik eksperimentiniame šios žemės ūkio kultūros auginime, bet ir apdirbime. Tuo tikslu jie nusipirko Gižų dvarą, kuriame įkurtos mokyklos paruošti moksleiviai galėjo imtis tokių iniciatyvų. Ypač aktyviai naujienas propagavo pirmasis diplomuotas šio krašto agronomas Vincas Totoraitis, Seinuose ūkininkams leidęs specialias knygeles.
1911 m. rudenį, Marijampolėje vykusioje žemės ūkio parodoje, apie sumanymus gaminti cukrų užsiminė Kataučiznos dvaro (prie dabartinio Kudirkos Naumiesčio) savininkas Stanislovas Poplavskis, turėjęs patirties auginant šilkmedžius ir vynuoges. Panašias idėjas brandino ir keliolika dvarų valdę Gavronskiai.
Tyrimai parodė, kad cukriniai runkeliai gali būti auginami ir Lietuvoje. Deja, šiuos sumanymus sugniuždė prasidėjęs karas. Reikia pabrėžti, kad iki lietuviškos spaudos atgavimo mes neturėjome nei žodžio „cukrus“, nei „runkelis“, nei „cukrinis runkelis“; vietoj jų naudojome „sacharą“ (ir įvairias jo formas) bei cviklį ar sviklį. Nepavyko išsiaiškinti ir kas sukūrė terminą „runkelis“. Vis tik iki Žemės reformos buvo vartojama kitokia šio žodžio forma „runkulis“.
Po Pirmojo pasaulinio karo ėmė gaminti gabalinį cukrų, kurį fabrikai raikydavo specialiais dideliais peiliais. Saldusis produktas buvo pardavinėjamas irgi nemažais gabalais, todėl žmonės net kasdieninėje buityje naudojo riektuvus, smulkinančius cukrų. XX a. 3 dešimtmečio pabaigoje cukrinius runkelius mokslo laimėjimais pagrįstomis eksperimentinėmis sąlygomis ėmė auginti Rumokų bandomajame ūkyje (prie Vilkaviškio). Cukrus tapo labiausiai geidžiamu saldinimo produktu: medus buvo per brangus, o sacharinas – neskanus.
Per kitus 3-4 metus ŽŪM iniciatyva, o kai kur ir pačių ūkininkų, vyko eksperimentai nedideliuose žemės plotuose. Visi šie bandymai parodė, kad cukriniai runkeliai gali augti daugelyje Lietuvos vietų. Trūko tik atsakymo į klausimą ar cukrinių runkelių kultūra bus pelninga? Buvo aišku tik viena: be valstybės finansavimo cukrinių runkelių kultūros plitimas nevyks.
1923 metais broliai Vailokaičiai į cukrinių runkelių auginimo bandymus investavo net 40000 litų, tačiau tai „nepajudino“ fabriko statybos reikalų. To dešimtmečio antroje pusėje iš Marijampolės apylinkių kilęs agronomas Jonas Kriščiūnas (1888 m. – 1973 m.) ėmėsi praktikoje įgyvendinti „saldžiąją“ idėją. Jis 1919 m. pavasarį pasėjo cukrinius runkelius lauke, kuriame po dvylikos metų pastatė Marijampolės cukraus fabriką. Deja, runkelių auginimu čia užsiimti negalėjo, nes buvo pakviestas dirbti dėstytoju į Dotnuvą. Gal šioje srityje būtų nuveikęs ir daugiau, bet jį labiau pakerėjo bitininkystė. Kiti šios kultūros auginimo iniciatoriai labiau galvojo ne apie cukraus gamybą, o naminukės varymą.
Žemės ūkio ministerija įpareigojo iš Užnemunės kilusį agronomą Jurgį Krikščiūną profesionaliai organizuoti runkelių auginimo ir tyrinėjimų procesą. Jis parinko 117 geriau apdirbamų ūkių, kuriuose darbavosi gausios šeimos (reikėjo daug darbo rankų). Šakniavaisių cukringumas buvo tikrinamas Berlyno ir Rygos laboratorijoje ir svyravo tarp 7 – 14 procentų. 1922 – 1923 m. atrinktuose ūkiuose (pvz. Ašmintoje prie Prienų, Fredoje prie Kauno) specialiai patręšė dirvą. Taip čia cukringumas pakilo iki 17 procentų.
1924 m. Jurgis Krikščiūnas – Halės universitete apgynė disertaciją cukrinių runkelių auginimo tematika. 1926 m. jis dirbo lektoriumi Dotnuvoje, Žemės ūkio akademijoje. Iš jos nusipirko sklypą, kuriame eksperimentavo su cukrinių runkelių sėklomis, o vėliau, t. y. 1930 metais, įkūrė ir „Sėklininko“ draugiją. Dar 1927 m. įkūrė ir vadovavo Lietuvos cukrinių runkelių augintojų draugijai. O cukriniai runkeliai jo sklype derėjo ne prasčiau negu Vokietijoje ar Latvijoje. Tiesa, geriausių rezultatų jis pasiekė jau tuo metu, kai Marijampolės cukraus fabrikas veikė.
Cukraus fabriką įsteigti buvo bandoma ir privačiu, ir valstybiniu kapitalu – konkrečių veiksmų teko laukti gerą dešimtmetį. Dėl aukštų runkelių supirkimo kainų šie bandymai Lietuvoje buvo nesėkmingi, nes runkelius supirkdavo Lenkijos ar Latvijos (Jelgavos) cukraus fabrikai. Kai 1930 m. stipriai nukrito javų kainos, Lietuvos žemės ūkyje įvyko lūžis. Cukrinių runkelių augintojų draugija paprašė vyriausybės padidinti muitus cukrui. Lietuvoje runkeliais apsėti plotai siekė 2000 ha; tai jau sąlygojo šios žemės ūkio kultūros perdirbimą vietoje. Derlių rodikliai ir ūkininkų sukaupta patirtis subrandino ir pirmojo cukraus fabriko Lietuvoje statymo būtinybę.
Benjaminas Mašalaitis
Nuotraukose:
Šioje vietoje Marijampolėje buvo pastatytas pirmasis cukraus fabrikas Lietuvoje
Paminklas cukriniam runkeliui, stovintis dabartinio Marijampolės cukraus fabriko teritorijoje.
