Su susidomėjimu perskaičiau senojo reporterio kelionės įspūdžius užfiksuotus 1939 m. laikraštyje. Pasakojimo autoriaus įžvalgos po kelių metų taps kelrode žvaigžde tūkstančiams lietuvių.
Nurimus antrojo pasaulinio karo audroms, vokiečių pabėgėlių stovyklose kelis metus gyvenę tautiečiai masiškai plaukė laivais per Atlanto vandenyną. Jungtinėse valstijose susidarė ištisos lietuvių bendruomenės ir draugijos.
Pasak laivu per Atlanto vandenyną 1939 m. plaukusio žurnalisto, „Jeigu ant žemės rutulio yra stebuklų šalis, be abejo, toji šalis yra Amerika. Ten namų stogai dangų raižo. Ten beraščiai milijonieriais tampa.
Mano tėvas, prieš pat (pirmąjį) karą grįžęs iš JAV vis dar pasakoja, kaip anoje vandenyno pusėje žmonės gyvena. Didelė laimė Ameriką iš arti pamatyti.
Mūsų tautiečiai, kuriuos mes vadiname amerikonais, dažnai pas mus sugrįžta su auksiniais dantimis. Su stambiais žiedais ant pirštų. Su storomis laikrodžių grandinėlėmis, kurias ištiesia iš vienos liemenės kišenės į kitą. Sugrįžę amerikonai įtikina, kad už vandenyno yra galimybių šalis. Jie pasakoja mums apie savo įkurtus susivienijimus, piknikus ir „saliūnus“.
Retas kuris nenori patekti Amerikon. Bet įvažiavimas į ten yra varžomas. Reikia turėti giminių ar pažįstamų, kurie paliudytų, kad atvykėlis dirbs ir nesėdės niekam ant sprando. Tokie raštiški liudijimai pristatomi į Amerikos konsulatą. O konsulai tada išduoda įvažiavimo vizas.
Tokių vizų nereikalaujama iš žurnalistų, kuriuos pats konsulas pažįsta. Tokie tikrai sugrįš atgal. Kelias pigiausia klase, laivu iš Europos ir atgal kainuoja du šimtus dolerių. Be to kelionei reikia šiek tiek pasiimti papildomai.
Švedijoje aš įlipau į transatlantinį švedų laivą. Plaukiau trečia klase. Todėl turėjau pasitikrinti sveikatą pas daktarą. Ilgoje eilėje stovėjau kartu su visais. Susipažinau su kitais lietuviais. Jų laive yra pasirodo dešimt.
Joks gydytojas ten mūsų netikrino. Pasižiūrėjo į pasus ir išdavė mėlyną kortelę. Liepė saugoti ir nepamesti.
Kiti lietuviai savo daiktus jau dėliojo kajutėse. Bematant tarp savęs išsiklausinėjome, kas iš kur esą.
Kelionė per Atlanto vandenyną yra labai ilga. Ji truks mažiausiai devynias paras. Be to tokia kelionė gana pavojinga. Antroje „laivokartės“ pusėje yra atspausdinti paaiškinimai, už ką laivų bendrovė neatsako. Ten kalbama apie nelaimes, audras, ir mirtį vandenyne.
Kiekvieną išplaukiantį į Ameriką laivą palydi didelė žmonių minia. Iškeliavimo dieną leidžiama visiems įlipti pasižvalgyti po laivo vidų. Žmonių būna pilna: kajutėse, denyje, koridoriuose. Moterys nešiojasi su savimi didelius glėbius gėlių.
Staiga laivas sustaugė drūtu, užkimusiu balsu. Smalsuoliai iš laivo ėmė greit nykti. Sustaugus antrą kartą, kranai nukėlė tiltelius. Nei išlipti, nei įlipti jau nebegalima. Keli baltai apsirengę laivo tarnautojai vaikščiojo po denį ir dalino keleiviams įvairiaspalvio popieriaus kaspinėlius. Juos mes vadinome konfeti.
Laivas pradėjo judėti, o orkestras griežė maršą. Mes metėme tas juosteles tiems, kas stovėjo pakrantėje ir mojavo mums. Popieriniai kaspinėliai nepasiekę kranto krito į vandenį.
Keliolikai minučių praslinkus, nei prieplaukos, nei ten susirinkusių žmonių nebuvo matyti. Aplink mūsų milžiną zujo maži laiveliai.
Tas vakaras, kada atsisveikinome su Europos žemynu buvo nepaprastai gražus. Danguje nesimatė nei vieno debesėlio. Jūroje vanduo telkšojo itin ramus. Ir tik laivui praplaukus pakildavo bangos. Patriukšmaudavo ir vėl nurimdavo.
Keleivių buvo nedaug. Du šimtai. Taip pat šimtas įgulos narių. Visi pirmąją dieną stovėjome denių balkonuose. Saulė ėjo vis raudonyn ir didėjo. Ritosi dangaus skliautu tiesiai į vandenį. Kai saulė visiškai pranyko, keleiviai pradėjo rinktis į vidų.
Pietų metu valgykloje grieždavo muzika. Pirmieji pietūs buvo susipažinimo. Įeidami į savo kajutę gaudavome knygelę atminimui. Ten buvo sudėtos visos žinios apie laivą ir Ameriką. Buvo visas keleivių ir įgulos sąrašas. Pavardės buvo atspausdintos klasėmis abėcėlės tvarka.
Devynias dienas mes turėjome būti atskirti nuo pasaulio. Žinias mums pranešdavo per radiją. Dienomis salonuose grieždavo orkestras. Čia pat buvo biblioteka, rašomasis stalas, įvairūs žaislai vaikams. Nemažo pasisekimo keleivių tarpe turi ir baras.
Ant denio yra vietos skirtos pasivaikščiojimams, žaidimams ir sportui. Tačiau didelės pramogos prasideda vakarais. Laivas turi savo garsinį kino teatrą. Filmai rodomi nemokamai. Pasisekimo sulaukia šokių vakarai.
Kuo giliau plaukėme į vandenyną, tuo tamsiau darėsi. Oras bjuro. Vėjas ūžė tarp laivo virvių ir stiebų. Ne viena skrybėlė nukrito į vandenį. Dauguma gulėjo kajutėse. Laive pradėjo siausti jūros ligos epidemija.
Paskutinį vakarą laive prasidėjo atsisveikinimo balius. Po iškilmingų pietų iki aušros buvo šokiai. Rytojaus dieną visi bėgiojo ant denio su žiūronais. Virš horizonto ėmė dygti Niujorko miesto pakraščiai. Artėjant prie Laisvės statulos atplaukė motorinis laivelis patikrinti mūsų dokumentų.
Po patikros siauru tilteliu išlipome stebuklų šalies žemėje. Sveika, Amerika.
