Tarpukario spaudoje dažnai minėdavo Žemaitiją kaip šventąją Lietuvos žemelę. Visos senos laidotuvių, vestuvių, pasninkų tradicijos žemaičių buvo išpildomos visu šimtu procentų.
Anot šaltinių, „nuo seno žemaitis kiekvienų metų penktadienį pasninkauja. O prieš didesnes metų šventes, atėjus adventui ir gavėniai visai susilaikydavo nuo mėsos ir nuo baltinto viralo.
Jei gavėnios metu pateksi į žemaitišką kaimą, nesitikėk, kad stalas bus nukrautas patiekalais. Svečiui bus didelė malonė suteikta, jei iš vis valgį gaus. Populiaru trintų kanapių druska, virtos bulvės ar aguonų pienas. Visi mėsiški valgiai paslėpti. Per gavėnią į mėsingus patiekalus net iš tolo pasižiūrėti buvo mirtina nuodėmė.
Jei padedama ant stalo juoda kanapinė druska, toks valgis vadinasi sausas. Kietu valgiu žemaičiai vadina žirnius ir pupas. Šiame krašte gaminamas „cibulninkas“. Įvyniotą į popierių silkę iškepa ant anglių. Viskas yra sutrinama vandens dubenėlyje. Pridedama pjaustytų svogūnų ir pipirų. Visi tai valgo su karštomis bulvėmis.
Žemaitis užsigavėja ne tik valgiu, bet ir nuo visokių linksmybių. Gardžiausiu gėrimu yra laikoma tekanti iš klevų ir beržų sula. Žemaitis ją dažnai raugina visokių receptų pagalba ir gerdamas užsikanda džiovinta duona.“
1928 m.
