Šokių muzikos grupė „Karališka erdvė“, žinoma dėl tokių 90-ųjų hitų kaip „Karalių paslaptys“ (Iš lėto leidžiasi saulė) ar „Šokių karštligė“ (Aš noriu šokt), daugiau nei 20 metų buvo dingusi iš viešojo gyvenimo. Iki pat 2024-ųjų, kai savo gerbėjus nustebino netikėtu sugrįžimo koncertu. Į Kauno „Žalgirio“ areną dar vienam koncertui grupė ketina sugrįžti ir vėl – o jam besiruošiant, jos nariai atrado sentimentalių nuotraukų bei užrašų iš praeities.
Legendinės grupės vokalistai Neringa Levulienė ir Linas Domeikis sako, kad nuotraukų iš mokyklos laikų: šimtadienio šventės, jos metu šokto valso, kadro su klasės auklėtoja, taip pat skirtų grupės albumų viršeliams – patys seniai nematė ir jų teko ilgai paieškoti archyvuose.
„Gaila, bet daugiau nuotraukų iš tų laikų beveik ir neturime, didžioji jų dalis dingo kažkur tarp JAV ir Lietuvos. Prieš vykstant į koncertą už Atlanto, turėjome įrodyti, kad iš tiesų esame muzikos grupė, išsiuntėme visas, o jos taip ir nebegrįžo. Šių kelių pradėjome ieškoti, nes sausį suėjo 31 metai nuo grupės susikūrimo. Norėjome ir vėl išvysti save iš maždaug 1995-2000 m. laikotarpio“, – sako Neringa Levulienė.
Paklausti, kaip bendraklasiai ir mokytojai vertino jų dešimtoje klasėje pradėtą muzikinę veiklą, grupės nariai sako visuomet jautę palaikymą.
„Mokyklos bendruomenės ir šiaip marijompoliečių požiūris nepasikeitė – juk visi mus žinojo iš anksčiau, kaip mokinius, kaimynus ar klasiokus dar iki „Karališkos erdvės“. Į sceną lipdavome įvairiuose mokyklos renginiuose, miesto šventėse – bendraklasiai visad ateidavo palaikyti. O kai mūsų dainos pateko į radijo stotis, būtent jie rašydavo laiškus ir balsuodavo už mus kūrinius“, – prisiminimais dalijasi Linas Domeikis.
Tačiau anot N. Levulienės, dar mokykloje ji pajutusi ir pokytį, grupei išpopuliarėjus visoje šalyje.
„Pamenu, atėjau į pamokas po mūsų pirmojo pasirodymo „Pop art“ festivalyje 1997-aisiais, kuriame laimėjome Grand prix ir kurį transliavo kažkuri televizija – pajaučiau, kad kažkas pasikeitė. Koridoriuose moksleiviai šnibždėjosi, žvilgčiojo, kol galiausiai pribėgo jaunesni vaikai ir manęs paprašė autografo. Kokia man buvo gėda, kaip keistai jaučiausi! Gerai tik, kad visa tai po kelių dienų baigėsi“, – juokiasi N. Levulienė.
Archyvuose grupės nariai atrado ne tik nuotraukas, bet ir grupės dienoraščio, pildyto nuo pat pirmos jos susikūrimo dienos, ištraukas.
„Jį pradėjau pildyti, kai grupę kartu kurti mane pakvietė klasiokas Vilmantas. Nežinojome nei ką, nei kaip grosime, bet nusprendėme būti grupe. Po poros mėnesių pasiūliau prisijungti Neringai – per pamoką pasiunčiau raštelį. Net nežinojau, ar ji moka dainuoti, kviečiau, nes buvau ją įsižiūrėjęs. O ji ėmė ir sutiko – ta diena taip pat užfiksuota dienoraštyje, tik jame ji vadinama slapyvardžiu NeNė. B.“, – sako L. Domeikis.
Pastarąjį, prisimena N. Levulienė, jai netyčia sugalvojo jos pusseserė.
„Ji buvo dar visai maža ir negalėjo ištarti mano vardo, pavykdavo tik nene ir tai tapo mano pravarde. Kas galėjo pagalvoti, kad vėliau ji taps mano sceniniu vardu, juo pasirašinėsiu gerbėjams. Kai Linas pakvietė prisijungti prie grupės – neturėjau jokios muzikinės patirties, tik, kaip ir daugelis to meto paauglių, klausiausi Madonos, Džordanos Butkutės, „Depeche Mode“. Jei padainuodavau, tai tik sau“, – pasakoja N. Levulienė, pridūrusi, kad taip pat pildė savąjį, grupei skirtą dienoraštį.
„Jame rašydavau, ką sukūrėme, kur ir su kuo koncertavome. Atsimenu ir įrašą, skirtą užfiksuoti, jog tądien susipažinau Andriumi Mamontovu. Juk tais laikais socialinių tinklų dar nebuvo, akimirkas stabdydavome, atsiminus kaupėme ne išmaniuoju, bet raštu“, – dalijasi ji.
Prisimindama mokyklos baigimo laikus, Neringa sako, kad tai buvo įtemptas metas.
„Gyvenome ir mokėmės Marijampolėje, buvo pats egzaminų įkarštis, koncertavome visoje šalyje, o artimiausios įrašų studijos buvo įsikūrusios Kaune. Vos tik baigėme mokyklą, į jį ir persikraustėme“, – pasakoja N. Levulienė.
Persikėlus į Kauną, grupės nariai ne tik intensyviai koncertavo, jų gyvenimuose prasidėjo ir kitas etapas: atsirado antrosios pusės, studijos, grupė pradėjo mažėti, kol galiausiai joje liko tik Linas ir Neringa.
„Buvome pačiame savo populiarumo pike, tačiau vieno koncerto metu supratome – jis paskutinis. Pasikalbėjome ir nusprendėme, kad abu norime kurti šeimas – nuolatinės išvykos, naktinis gyvenimas tiesiog nesiderino su tuo. Nebuvo jokių nesutarimų, sprendimą priėmėme dviese – visus tuos metus ir toliau artimai bendraujame, tik jau šeimomis“, – sako L. Domeikis.
Nariai sako, kad dėl tuo metu sklandžiusių gandų, jog Neringa su Linu buvo pora, o jiems išsiskyrus, subyrėjo ir grupė – prisidėjo ir patys.
„Kai po koncertų mus užklupdavo perdėtas vaikinų ar merginų dėmesys, mudu su Linu gelbėdavome vienas kitą. Dėl savo pačių ramybės leidome gerbėjams galvoti, kad esame pora“, – juokiasi N. Levulienė.
Po staiga nutrauktos muzikinės veiklos, Neringos ir Lino gyvenimuose nutiko daug: vestuvės, vaikai, o Neringa net buvo keletui metų persikėlus gyventi į Sidnėjų.
„Aš pats tarnavau kariuomenėje, dirbau įrašų studijoje, įvairių TV projektų užkulisiuose, po to daugelį metų su išmaniosiomis technologijomis Nyderlanduose“, – pasakoja L. Domeikis.
Neringa atskleidžia, kad grįžusi iš Australijos augino vaikus, dirbo radijo stotyje „Kauno fonas“, o dabar – įmonėje, kuri kuria dubliažo ir garso įrašus žinomiausiems pasaulio filmukams bei reklamoms. Kai kuriose net galima išgirsti ir jos balsą.
Paklausta, ar aktoriai, atlikėjai, televizijos atstovai, su kuriais tenka susitikti darbe, žinojo apie jos muzikinę praeitį, sako, kad pati apie ją nepasakodavo.
„Kaune, rodos, visi vieni kitus pažįsta. Tačiau po sugrįžimo koncerto buvo nemažai nustebusių, sakiusių, kad nežinojo su kuo bendrauja, pasipasakodavo, kuriuose mūsų koncertuose lankėsi jaunystėje. Iš nepažįstamųjų pasipylė kvietimai draugauti socialiniuose tinkluose, sulaukėme labai daug gražių žinučių“, – pasakoja N. Levulienė.
Anot grupės narių, būtent atgalinis ryšys, kurio jie sulaukė po koncerto arenoje, paskatino į ją sugrįžti darkart.
„Anuomet neturėjome galimybės atlikti areninių koncertų, tuo metu tokių scenų nebuvo, didžiosios buvo skirtos festivaliams, apdovanojimams, bet ne konkrečių grupių koncertams. Po tokios ilgos pertraukos grįžti ir susitikti klausytojais, kurie atėjo tik dėl mūsų kūrinių – buvo kažkas neįtikėtino. Nors grįžome, tarsi, atiduoti duoklę gerbėjams, iš jų patys gavome daug daugiau: meilės, vienybės, kelionę laiku atgal“, – sako grupės nariai.
Anot jų, kol buvo dingę iš viešo gyvenimo, buvo neįtikėtina stebėti, kaip jų kūriniai gyvuoja ir įgauna kitas formas jau be jų.
„Perdainuojamos kitų, patenkančios į radijo stočių topus – negalėjome patikėti, kad mūsų dainos išliko aktualios šitiek metų. O visiškai atskirą gyvenimą jos gyvena „TikTok“ tinkle, jo sekti mes jau net nebespėjame“, – juokiasi L. Domeikis.
Grupės nariai sako, kad būtent „TikTok“ padiktavo ir vienos iš dainų atsiradimą būsimo koncerto programoje.
„Aš net buvai pamiršusi tą dainą „Verslas“, pasakojančią istoriją apie laisvo elgesio merginą. Kažkokiu būdu ji itin išpopuliarėjo tarp savo automobilius socialiniuose tinkluose demonstruojančių auto gerbėjų“, – nuostabos neslepia vokalistė.
Be šios, artėjančiame koncerte bus ir kitų kūrinių, kurie neskambėjo ankstesniame.
„Atliksime mano pačią mėgstamiausią „Paliesk mane“ ir Neringos – „Klaida“. Tiesa, šie kūriniai skambės kitaip – akustiškai. Kitus kūrinius taip pat šiek tiek transformuojame, gryniname skambesį, keičiame kai kurių žodžius, kad atitiktų šiandienos realijas, žinoma, ne priedainių“, – dalijasi L. Domeikis.
Anot grupės, koncerte ir vėl netrūks šou elementų, galima tikėtis daugybės šokėjų, riedutininkų, į nostalgiškus laikus nukeliančių sceninių rūbų ir dar daugiau artumo, kurį suteiks T formos scena.
„Karališkos erdvės“ koncertas Kauno „Žalgirio“ arenoje įvyks jau kovo 21 d. Bilietus platina https://medusa.lt/.
