prof. dr. Birutė Obelenienė
Santuokos ir šeimos studijų centras, VDU
Seime įregistravus Šeimos stiprinimo įstatymo projektą, spaudoje, kaip ir reikėjo tikėtis, prasidėjo polemika. Vieni tai įvardijo kaip rinkiminį šou, kitiems tai – kišimasis į privatų gyvenimą. Ir visgi, kodėl būtina stiprinti santuoką ir šeimą?
Šiame straipsnių cikle nėra pateikta vienareikšmio atsakymo, kodėl reikėtų rūpintis santuoka ir šeima. Tai greičiau apmąstymai, pagrįsti moksliniais tyrimais ir keliantys dar daugiau klausimų nei pateikiama atsakymų.
Pirmą kartą apie tai, jog santuokoje dažniau smurtaujama, išgirdau prieš gerą dešimtmetį Švietimo ir mokslo ministerijos darbo grupėje, kuri buvo sudaryta „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos” mokykloms paruošimui. Viena darbo grupės narių itin emocingai tvirtino, jog šeima neturi būti siejama su santuoka, ir nereikia skatinti tuoktis, nes neva sutuoktiniai dažniau smurtauja nei sugyventiniai. Tokie argumentai pribloškė.
Daugybė tyrimų atliktų Europos ir pasaulio šalyse, tvirtina priešingai. Pavyzdžiui, Nacionalinis Viktimizacijos tyrimas (angl. National Crime Victimization Survey), kuriame analizuojami Amerikos nacionaliniai reprezentatyvūs duomenys nuo 1992 m. iki 2001 m. pateikia tokias moterų (nuo 20 iki 50 m. amžiaus), turinčių vaikų, patirtos prievartos ir smurto analizės išvadas:
- Niekada netekėjusios moterys patiria žymiai daugiau prievartos buityje. Tarp tų, kurios buvo susituokusios (ištekėjusios, išsiskyrusios ar gyvenančios skyrium) buitinės prievartos dažnis 12,9 tenkantis 1000 moterų, o tarp tų, kurios niekada nebuvo ištekėjusios – metinis patiriamos prievartos dažnis dvigubai didesnis, t.y. 26,3 prievartos atvejų 1000 moterų per metus.
- Niekada santuokoje nebuvusios moterys patiria žymiai daugiau visų rūšių smurto, nei susituokusios: smurto dažnis niekada netekėjusių moterų, auginančių vaikus iki 12 metų – 81,0 smurto atvejis 1000 moterų, o tarp ištekėjusių – 38,5/1000.
Šie skirtumai, kaip teigia R.E. Rector, P. F Fagan ir kt., yra statistiškai patikimi. Remiantis Kanados statistiniais duomenimis, partnerio smurtavimai buvo 3 kartus dažnesni tarp nesantuokoje gyvenančių porų, nei tarp sutuoktinių. Dar daugiau, kaip teigia Barlow Marcia, JAV ir Kanados moterys, gyvenusios kohabitacijoje 9 kartus dažniau žuvo nuo partnerio rankos, nei santuokoje gyvenusios moterys. Netgi tyrimuose, kaip teigia Bradford Wilcox ir kt., atsižvelgiančiuose į rasinius, amžiaus, išsilavinimo skirtumus, žmonės gyvenantys partnerystėje tris kartus dažniau linkę teigti, jog patiria smurtą, nei tie, kurie gyvena santuokoje.
Mokslininkai, remdamiesi atliktų tyrimų duomenimis, vienbalsiai tvirtina, jog patiriamo artimoje aplinkoje smurto prasme, santuoka yra saugiausia vieta moterims ir vaikams. Tačiau, pasirodo, Lietuvoje kaip ne „visame sviete“ yra priešingai. Gal mes kokie išskirtiniai?
Antrą kartą tie patys argumentai, jog susituokusios moterys dažniau patiria smurtą nei nesusituokusios buvo labai plačiai eskaluojami svarstant Valstybinę šeimos politikos koncepciją. Tai paskatino ieškoti atsakymo. Pasirodo, jog vieninteliai patvirtinantys šį teiginį įrodymai, yra Informatikos ir ryšių departamento prie VRM duomenys. Informaciniame leidinyje „Prevencija. Policija ir visuomenė“ (Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras, 2006, Nr. 14, p. 35) teigiama: „Tačiau nėra statistinių duomenų apie smurtą šeimoje. Informatikos ir ryšių departamento prie VRM duomenimis, 2005 metais nuo įvairių nusikalstamų veikų nukentėjo 20 384 moterys, iš jų 364 moterys nukentėjo nuo sutuoktinių, 187 – nuo sugyventinių, 12 – nuo partnerių”. Šie duomenys nurodomi ir Valstybinės smurto prieš moteris mažinimo strategijos pagrindime, ir mokslinės periodikos publikacijose, kuriose skirtingos autorės rašančios apie smurto ir santuokos sąsajas juos percituoja viena iš kitos.
Atsakymas, kodėl lietuviai sutuoktiniai dažniau smurtauja nei sugyventiniai, labiau nei akivaizdus: tai ne sutuoktiniai smurtauja dažniau, bet duomenys interpretuojami ne sutuoktinių naudai. Leidinyje pateikiamas smurtaujančių skaičius, bet ne procentinė išraiška nuo bendros sutuoktinių ar sugyventinių populiacijos. Iš vienos pusės, sutuoktinių skaičius 2005 m. tikrai buvo didesnis nei sugyventinių, todėl jų ir yra daugiau. Iš kitos pusės, vertinant šią situaciją derėtų prisiminti, jog paprastai santuoką sudaro emociškai brandesni žmonės. Vadinasi, jei policijoje yra daugiau užregistruotų smurto atvejų santuokoje, tai gali reikšti taip pat ir tai, jog sutuoktinės, labiau nei nesusituokusios moterys, yra linkusios ginti savo teises. Kitaip sakant, jos tiesiog labiau „raštingos“, nei sugyventinės.
Nerimą šioje situacijoje kelia tendencija Lietuvoje atliekamuose smurto tyrimuose neišskirti sutuoktinio ir sugyventinio smurto prieš moterį atskirai, bet traktuoti juos kaip vieną smurto rūšį „smurtas buityje“ ar „smurtas artimoje aplinkoje“. Valstybinėje smurto prieš moteris mažinimo strategijoje rašoma: „šeima suprantama kaip sąjunga tarp moters ir vyro, kuriuos sieja turtiniai ir asmeniniai neturtiniai teisiniai santykiai, atsirandantys santuokos ar bendro gyvenimo neįregistravus santuokos pagrindu”. VRM įsteigtame internetiniame tinklapyje „Būk stipri“, skirtame smurto prieš moteris prevencijai, pateikiami bendri (sutuoktinio, sugyventinio ir partnerio smurto) statistiniai duomenys.
Tokia tendencija kelia nerimą dar ir todėl, kad Lietuvoje, kaip rodo tyrimai, būtent moterys yra labiau nepatenkintos santuoka, nei vyrai. Lietuvos šeimose įtakos pasitenkinimui santykiais neturi nei šeiminis struktūrinis, nei socialinis psichologinis veiksnys, nei vaikų skaičius, nei informantų amžius, kuris gali būti interpretuojamas kaip netiesioginė santuokos trukmės charakteristika. Aušra Maslauskaitė straipsnyje „Tarpusavio santykių kokybė Lietuvos šeimose“ (2005) rašo: „Jaunos ar senos, daugiau ar mažiau išsilavinusios, mažiau ar daugiau vaikų turinčios moterys yra mažiau patenkintos savo partneryste nei vyrai“.
Vadinasi, tendencija sugyventinio smurtavimą, nuo kurio paprastai kitų šalių moterys kenčia žymiai dažniau, sutapatinti su sutuoktinio smurtavimu, bei kohabitaciją ir šeimą traktuoti kaip sinonimus, ne tik padidina Lietuvos statistinius smurto atvejus šeimoje, bet ir daro moterims santuoką dar labiau nepatrauklią: „Moterims vedybos dažnai sukelia daug išgyvenimų, depresijų, fobijų, nes jos šeimose patiria smurtą ir prievartą. Nelaimingas santuokinis gyvenimas pastūmėja moteris prie savižudybių, alkoholio, narkotikų” tvirtina M. Gustainienė straipsnyje „Smurto prieš moteris priežastys ir prevencija“ (2005). Tačiau, šeima, kuri yra neatsiejama nuo santuokos nėra tas pats, kas ir kohabitacija. Kohabituojantys asmenys ne tik nėra įsipareigoję vienas kitam, bet jų tokio gyvenimo būdo pasirinkimas akivaizdžiai patvirtina jų nenorą, baimę ar negebėjimą įsipareigoti.
Šią diskusiją derėtų užbaigti keliais apibendrinančiais klausimais, kurie reikalauja papildomų įžvalgų: ar nenorintys, nesugebantys įsipareigoti asmenys pajėgs užauginti vaikus brandžiomis, kūrybingomis asmenybėmis? Suaugusieji gali eksperimentuoti savo likimais, tačiau ar turi teisę eksperimentuoti savo vaikų likimais?
P.S.
Kaip manote, galbūt atsakymas, kodėl jauni nenori tuoktis slypi visai kitur? Galbūt tai jaunųjų protestas prieš senąsias tradicijas? Turinys juk pasikeitė. O gal tai protestas prieš teisinę sistemą, pozicija, parodanti nepasitikėjimą ir nepagarbą valstybinėms institucijoms, o gal net ir pačiai valstybei? Juolab, kad pagrindinis emigruojančių iš Lietuvos jaunų šeimų motyvas nėra piniginis. Dažniausia išgirsti – ten saugiau gyventi, daugiau rūpesčio žmogumi. Vienaip ar kitaip rūpintis santuoka ir šeima, vadinasi rūpintis pirmiausia savo ir savo vaikų ateitimi… jei tikrai norime išlikti.
