Kovo 3 d. įvyko rusų reperio Morgenshterno koncertas. Šis atlikėjas dėl grėsmės nacionaliniam saugumui Ukrainoje įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą. O ir pats reperis yra viešai šlovinęs Putiną ir jo veiksmus. Nors atrodytų toks asmuo apskritai turėtų būti tarp nepageidaujamų asmenų Lietuvoje, tačiau vieninteliai, kas atkreipė į tai dėmesį, buvo tik grupė prieš koncertą susirinkusių patriotiškai nusiteikusių protestuotojų. Tuo tarpu nei organizatoriai, nei saugumu besirūpinančios struktūros net nepasivargino atsiųsti bent poros pareigūnų bent jau viešai tvarkai palaikyti.
Net neprasidėjus koncertui, socialiniuose tinkluose pradėjo sklisti nuotraukos ir vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kad į koncertą atėję asmenys keikiasi, rodo viešąją tvarką pažeidžiančius gestus. O vienas iš asmenų ant rūbų viešai demonstravo rusų karo simbolį Z raidę.
Šis Vilniuje įvykęs koncertas tėra lakmuso popierėlis, parodantis realiai, jau visus metus trunkančią situaciją Lietuvoje. O situacija yra ta, kad Lietuvai priešiški veikėjai gali atvirai remti Rusijos agresiją Ukrainoje. Tyčiotis, šaipytis ir žeminti Lietuvos valstybingumą. O bausmės už tai nesulaukia jokios arba tik simbolinės. Kaip kitaip pavadinti viešus demaršus, kai ant pamušto tanko, Rusijos agresijos simbolio dedami gvazdikai. O šio cirko aktoriai, pasinaudoję viešumu dar skleidžia prorusišką propogandą.
Žinoma dalis visuomenės į tai rimtai nežiūri ir iš to net juokiasi. Pamanyk tik, “vata” vėl nesamonių prisigalvojo. Bet gal laikas baigti cirkintis ir tą nuolatinį mūsų valstybės, tautos žeminimą versti juokais. Ne kažkokia chumoristinė, beveidė “vata”, bet realūs rusų kolaborantai. Šiandien jie deda gvazdikus ant tanko. O ryt, jei ką istorija mus išmokė, mes gėles ant okupantų tankų, dardančių Lietuvos sostinės gatvėmis.
Čia galime prisiminti ir tautinės Lietuvos tarpukario istoriją. Norėdami įteisinti valstybės okupaciją traukiniu vyko tie patys tautos išdavikai į Maskvą “Stalino saulės” parvežti. Ta kolaborantų delegacija, 1940 m. oficialiai paprašė, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Kas po to sekė, visi žinome. Tautos žudymas, trėmimas į Sibirą ir lietuviškos kultūros naikinimas. Bet ar tikrai mes ko nors iš šio skaudaus istorinio tarpsnio pasimokėme? Ne. Tiesą sakant moraline prasme situacija atrodo netgi liūdnai absurdiškesnė.
Nenorintiems kolaboruoti su priešu jau okupuotos Lietuvos piliečiams buvo likusios dvi išeitys: bėgti į vakarus arba eiti į miškus. Lietuvos partizanai vienui vieni aktyviai kovojo daugiau nei dešimtmetį. Paskutinis partizanas Stasys Guiga-Tarzanas nepasidavė ir slapstėsi net iki 1986 m.
Tuo tarpu šiuo metu mes esame laisvi. Nėra jokių stribų, bet kada galinčių tave išduoti. Nėra rusų okupantų bazių ir jų kerzinių batų. Kovo 5-tąją 1953 m. nebeliko ir pačio tirono Stalino. Bet kolaborantų “pakalikai” liko. Pavyzdžiui tokia prokremliška asmenybė kaip E. Švenčionienė su “draugais” lygiai taip pat laisvai keliauja į Rusiją ir viešai prašo Putino atvežti “Rusjkyj myr saulę” į Lietuvą… Ir nesulaukia už tai jokios bausmės. Atrodo, kad Lietuvos saugumo struktūros, prokuratūra yra visiškai neįgalios apginti Lietuvos valstybingumą ir mūsų visų piliečių orumą. Jų darbas yra ginti saugoti mūsų valstybę. Tačiau “jie” tyli.
Apskritai visuomenėje yra įsigalėjęs klaidingas mitas esą kariuomenė, mūsų valstybingumo garantas, pirmoji stos į mūšį. Kiti sako, kad pirmi eis ne kareiviai, bet muitininkai. Bet iš tiesų pirmieji į mūšį eina mūsų vidaus saugumo, viešosios tvarkos struktūros bei žvalgybininkai. Ir sprendžiant iš kolaborantų laisvo dergimosi ši pirma fronto linija jau pralaužta arba tiesiog tinkamai nefunkcionuoja. Kas kaltas? Ar per šiuos metus imtasi reikalingų reformų vidaus saugumui sustiprinti? Ar VSD galvos išlenda į eterį pasiaiškinti tik tada, kai Edmundo Jakilaičio laidoje reikia išplauti savo mundurą.
Tiesa, reiktų paminėti, kad vieną pergalę valstybininkai visgi pasiekė. Vasarį teismas nusprendė likviduoti už šnekinėjimą nuteisto Algirdo Paleckio su bendražygiais įsteigtą prorusišką „Tarptautinį geros kaimynystės forumą“. Visgi kol kas prasileidžiame įvarčių daugiau nei jų įmušame. Nežinia ką keisti – trenerį ar vartininką?
Giedrius Iškauskas
