Neseniai paskelbtais duomenimis, pernai iš Lietuvos emigravo 32,2 tūkst. gyventojų. 2017 metais – 48 tūkstančiai. Pridėjus prie 970 tūkst. emigravusiųjų ankstesniais metais, iš Lietuvos išvyko jau milijonas žmonių.
2000–2017 metais iš Lietuvos kasmet emigravo vidutiniškai po 40 tūkst. žmonių. Ypač intensyvūs buvo 2005–2017 metai: vidutiniškai po 45 tūkst. emigravusiųjų. Apie pusę jų išvyko į Jungtinę Karalystę, nemaža dalis į Norvegiją, Vokietiją, Airiją, Švediją, Islandiją bei kitas šalis.
Tiesa, tam tikra dalis emigrantų grįžta. Tačiau iš praėjusiais metais 16,6 tūkst. grįžusiųjų nemaža dalis vėl planuoja išvykti gyventi ir dirbti į svečias šalis. 2008–2010 metais, krizės periodu, mūsų tautiečiai iš didžiausio nedarbo krečiamos Ispanijos patraukė į Šiaurės Europos šalis. Tačiau prognozuojama, jog problema šiose šalyse gali kilti dėl emigrantų konkurencijos dėl darbo. Jei, pavyzdžiui, iš Jungtinės Karalystės dėl „Brexito“ į Skandinavijos šalis pajudėtų didžiulė lenkų bendruomenė, emigrantams iš mūsų šalies taptų gerokai sudėtingiau rasti gerai apmokamų darbo vietų.
Kuo daugiau mūsų šalies gyventojų emigruoja, tuo daugiau Lietuva sulaukia imigrantų iš trečiųjų šalių. Ypač gausus srautas plūstelėjo per pastaruosius dvejus metus. Daugiausiai imigrantų sulaukiama iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos. Oficialiais duomenimis, 2017 metais jų atvyko daugiau kaip 10 tūkst., 2018 – daugiau kaip 12 tūkstančių. Atvyksta daugiausia vyrai. Didžioji jų dalis čia įsidarbina tolimųjų reisų vairuotojais, statybininkais. Kadangi atvyksta pigi darbo jėga, tai, be abejo, turės įtakos mūsų šalyje atlyginimų augimo lėtėjimui, sumažės ir laisvų darbo vietų.
Ekspertų teigimu, kad mūsų šalies gyventojai sugrįžtų iš emigracijos ar neišvažiuotų iš savos šalies, reikia adekvatesnių darbo pajamų, taip pat palankesnių sąlygų smulkiajam verslui.
