Kęstutis Traškevičius
Marijampolės savivaldybės tarybos TS-LKD frakcijos narys, Kontrolės komiteto pirmininkas
2015 metais Marijampolėje naujai pastatytame socialiniams būstams skirtame daugiabutyje įsikūrė pirmieji gyventojai. Iš pradžių sunkiai ieškojusi naujakurių savivaldybės valdžia palaipsniui apgyvendino juos 40-yje šio namo butų. Daugiabučio statyba 2013–2014 m. iš viso atsiėjo beveik 6,3 mln. litų valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų, o vieno kvadratinio metro kaina siekė beveik 3200 litų. Ar nebuvo galima šias lėšas panaudoti racionaliau?
Marijampolės savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba Kontrolės komiteto pavedimu 2015 metais atliko Socialinio būsto fondo plėtros programos įgyvendinimo Marijampolės savivaldybėje auditą, kurio išvadose konstatavo, kad 2013–2014 m. valstybės biudžeto skirtų tikslinių lėšų (jų buvo per 5,2 mln. litų) užteko tik 34 butams pastatyti Kosmonautų g. Marijampolėje statomame name. Už kitus 6 butus buvo išleistas daugiau kaip 1 milijonas litų (apie 300 tūkst. eurų) savivaldybės pinigų.
2012 metais pirkdama 7 butus socialiniam būstui senos statybos daugiabučiuose Marijampolės savivaldybės administracija mokėjo vidutiniškai po 1000 litų už kvadratinį metrą. Todėl šių metų vasario mėnesį Kontrolės komiteto posėdyje svarstant Kontrolės ir audito tarnybos atlikto audito išvadas buvo nutarta pastebėti, kad 2013 – 2014 m. iš valstybės biudžeto skirtomis tikslinėmis lėšomis Marijampolės savivaldybės socialinio būsto fondą buvo galima išplėsti ne mažiau kaip dvigubai didesne apimtimi, įsigyjant butus senos statybos daugiabučiuose.
Už daugiau kaip 5,2 mln. litų iš valstybės biudžeto skirtų tikslinių lėšų Marijampolėje per dvejus metus buvo galima nupirkti nuo 80 iki 100 tokių butų ir pradžiuginti socialiniu būstu ne mažiau kaip dvigubai daugiau šeimų. Dalį likusio milijono litų savivaldybės lėšų buvo galima skirti įsigytų butų remontui, jei toks būtų buvęs reikalingas, likusi jo dalis galėjo būti panaudota duobėtų miesto gatvių ir šaligatvių, daugiabučių kiemų tvarkymui.
Tad kodėl nenorėta kur kas efektyviau panaudoti socialinio būsto fondo plėtrai skirtas lėšas? Savivaldybės valdininkai su tarybos valdančiaisiais ne kartą unisonu jau kartojo, kad senos statybos butuose neįmanoma gyventi, jiems reikia didelių remontų. Sekant tokia logika išeitų, kad senos statybos daugiabučiai, kuriuose gyvena didžioji dalis marijampoliečių, yra gyvenimui netinkamos landynės. Tačiau pažvelgę į portalo skelbiu.lt skelbimus, kuriuose vienu metu galima rasti maždaug 150-160 skelbimų apie Marijampolėje parduodamus butus, ir prie jų esamas nuotraukas, daugeliu atvejų susidarytume priešingą vaizdą, pamatę estetiškai atrodančias ir gyvenimui patrauklias patalpas.
Pagal galiojančius įstatymus daugiau kaip 5 metus socialinį būstą iš savivaldybės nuomojantys žmonės turi teisę jį išsipirkti už rinkos kainą. Tai jau yra padariusi ne viena marijampoliečių šeima. Tačiau į naujus ir brangius 35-45 tūkst. eurų vertės butus Kosmonautų gatvėje įsikėlę žmonės gali tokios galimybės niekada nesulaukti, nes jiems norint savo butus išsipirkti bus praktiškai neįmanoma sukaupti tokią didelę pinigų sumą. O jei ateity jų pajamos viršys nustatytą ribą, savivaldybė pradės taikyti dvigubą nuomos tarifą. Todėl panašu į tai, kad šie žmonės visą gyvenimą bus priversti likti savivaldybės kampininkai.
Atsakymą, kodėl, akivaizdžiai dominuojant neigiamiems argumentams statyti naują socialinį būstą, vietos valdžia vis vien apsisprendė eiti neefektyviu ir nelabai skaidriu socialinio būsto fondo plėtros keliu, galima rasti atkreipus dėmesį į audito išvadų ataskaitoje esančią informaciją apie savivaldybės organizuotą statybos darbų konkursą socialinio būsto statybai, kurį laimėjo vienintelis jame dalyvavęs pretendentas. Pasidomėjus, kodėl niekas daugiau nedalyvavo solidžios beveik 6,3 mln. litų darbų vertės konkurse, paaiškėjo, kad savivaldybė konkurso sąlygas parengė taip, kad jame galėtų dalyvauti tik stambios bendrovės, dalį darbų į priekį galinčios atlikti savo sąskaita ir palaukti atsiskaitymo už juos, nors tokios būtinybės visai nebuvo.
Dėl tokių savivaldybės valdininkų veiksmų nustatant konkurso reikalavimus buvo praleista proga organizuoti realų konkursą ir gauti iki 10 procentų mažesnę statybos darbų kainą. Už sutaupytas lėšas būtų galima buvę papildomai nupirkti iki 10 senos statybos butų. Tad kodėl ir vėl elgtasi neprotingai?
Neracionalius vietos valdžios veiksmus iš dalies paaiškina tai, kad konkursą laimėjęs pretendentas yra ta pati statybų bendrovė, kuri prieš keletą metų laimėjo penkis iš septynių Marijampolės regioninio centro kompleksinės plėtros 2008-2013 metų investicinės programos projektų – iš viso už 60 mln. litų – ir kuriai anuomet neretu atveju raudoną kilimą į tų konkursų nugalėtojų sostą uoliai tiesė kai kurie Marijampolės valdantieji.
Tad ar nebuvo šiuo atveju iš anksto sukirsta rankomis, kam kiek ir ko liks? Akivaizdu, kad iš perkamų butų savininkų nieko neišpeši, o realų konkursą laimėjus nieko bendro su vietos valdžia neturinčiam rangovui, irgi galima likti be nieko. Todėl, matyt, ir buvo pasirinktas toks socialinio būsto fondo plėtros būdas, lydimas neskaidrumo šešėlių. Ir kas galėtų paneigti galimybę, kad jis nebuvo kam nors naudingas?
