2023 m. sukako 100 metų, kai gimė Laisvės kovotojas Antanas Lukša (1923-2016) – partizano Juozo Lukšos-Daumanto brolis. Šia proga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras parengė edukacinę-kilnojamą parodą „Laikom frontą!”, kuri jau nuo vasario 1 d. bus eksponuojama Marijampolės krašto muziejuje (Vytauto g. 29).
Vasario 14 d. kviečiama į du renginius, skirtus Antanui Lukšai paminėti:
16 val. Marijampolės krašto muziejuje bus pristatytas dokumentinis filmas „Antanas Lukša. Brolio pažadas”. Tai dokumentinis pasakojimas ne vien apie A. Lukšą, bet ir apie visos Lietuvos likimą. Pristatyme dalyvaus dokumentinio filmo autorė, žurnalistė Rūta Sinkevičienė ir Laisvės kovotojo Antano Lukšos sūnus Kęstutis Lukša.
17 val. parodą „Laikom frontą!” pristatys Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė. Paroda muziejuje bus eksponuojama iki kovo 15 d.
Renginius organizuoja Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus.
Apie Antaną Lukšą
Antanas Lukša gimė Veiverių valsčiaus Juodbūdžio kaime ūkininkų Simano ir Onos Lukšų šeimoje, kurioje augo dvi seserys ir keturi broliai. Visi šeimos nariai įsitraukė į partizaninį karą ir dėl to skaudžiai nukentėjo.
Pasimokęs metus Kauno berniukų gimnazijoje, Antanas ieškojo savo pašaukimo. Baigęs Kauno mokytojų seminariją, 1942–1943 m. studijavo Kauno universiteto Statybos fakulteto Geodezijos skyriuje. Kartu su broliais jis padėjo Juozui, antinacinės pogrindinės organizacijos – Lietuvių fronto nariui, platinti pogrindinę spaudą. Deja, 1943 m. kovo mėnesį, Nacistinės Vokietijos kareiviams užėmus Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rūmus, jaunesniųjų kursų studentams teko mokslus nutraukti.
Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, Lukšų šeima apsisprendė pasilikti, nors turėjo galimybių pasitraukti į Vakarus.
1944 m. vasarą Antanas, kaip daugelis jaunuolių parytė, kaip vyko masinis neteisėtas šauktinių gaudymas į Raudonąją armiją, priminęs vergų medžioklę. Košdamas apylinkes NKVD dalinys šaudė į bėgantį iš tėviškės A. Lukšą. Tais pačiais metais jis gavo mokytojo darbą Veiveriuose. Mokytojai nebuvo šaukiami į kariuomenę, tačiau jis gavo tris kvietimus mokytis Leningrado karo mokykloje, teko palikti mokytojo vietą.
1946 m. pradžioje Juozas ir Stasys Lukšos įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės aktyvių partizanų gretas, jie su bendražygiais leido laikraščius „Kovos keliu”, „Laisvės žvalgas”. Antanas tapo rinktinės spaudos platintoju, ryšininku ir sėsliuoju partizanu Arūnu. 1946 m. gegužės ir birželio mėnesių sandūroje jam teko dalyvavo kautynėse Suvalkijoje. Parodoje šios kautynės lakoniškai dokumentuotos legendinio Tauro apygardos partizano Kazimiero Pyplio-Mažyčio Tėvynei pareigų ėjimo lape.
Tauro apygardos partizanų vadovybė, siekdama užtikrinti ryšių palaikymą tarp Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto (VLAK) Vilniuje ir Kauno pogrindžio, 1946 m. rudenį Antaną Lukšą nusiuntė dirbti į strategiškai tinkamas vietas: Kaišiadorių, vėliau – Žaslių mokyklas.
Parodoje eksponuojama nepublikuota MGB (Valstybės saugumo ministerijos) sudaryta slapta „Apygardų, štabų išsidėstymo ir banditų grupių formavimosi Lietuvos TSR schema”, iš kurios matyti, ką tuo metu žinojo apie ginkluotąjį antisovietinį pasipriešinimą Lietuvą apraizgiusio sovietinio saugumo darbuotojų tinklas, apytikslės tuometinės partizanų apygardų ribos. Antanas turėjo palaikyti ryšius tarp brolių Vilniuje, Tauro ir Didžiosios kovos apygardų štabų.
1946 m. pabaigoje išaiškėjus J. Markulio-Erelio išdavystei, Antanui teko palikti pamėgtą pedagoginį darbą, pasitraukti į pogrindį. Taigi jis tapo aktyviuoju Tauro apygardos laisvės kovotoju.
Per trumpą laiką Antanas-Arūnas tapo Geležinio Vilko rinktinės žvalgybos skyriaus viršininku, balandžio mėn. prisiekė kaip Tauro apygardos štabo Ryšių poskyrio viršininkas. Dalyvavo kuriant Birutės rinktinę Kaune, priklausė rinktinės štabui. Jo pareigos buvo palaikyti ryšius tarp apygardos štabo padalinių vadų. Tuo metu, 1947 m. pavasarį į Tauro apygardą buvo perkelta Vyriausio Ginkluotųjų Pajėgų Štabo (VGPS) būstinė, iš šios apygardos susisiekti su Vakarais buvo siunčiami įgaliotiniai. (Parodoje matyti Jono Dainiaus šeimos namai Veiverių g., Aleksote, kur buvo vienas iš daugelio Kauno partizanų konspiracinių ryšių punktų ir Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios nuotrauka, už šios tvoros susitikdavo Birutės rinktinės partizanų kuopų vadai).
Antanas buvo įpareigotas 1947 m. birželio 12 d. surengti Tauro apygardos vado Baltūsio-Žvejo ir Jono Žemaičio atstovų susitikimą. Deja, dėl didelio masto karinės čekistų operacijos, saugumo darbuotojai jau žinojo daugumą pogrindininkų konspiracinių butų Kaune. Iš pradžių Antanui pavyko išvengti penkių į susitikimą atėjusių MGB darbuotojų ir agentų smogikų kulkų, bet jis pakliuvo į antrąją pasalą Jono Poškos-Rolando bute Kauno senamiestyje ir buvo suimtas.
1947 m. gegužės mėnesį Sovietų sąjungoje laikinai atšaukta mirties bausmė. Politinių kalinių sušaudymą pakeitė kiti marinimo būdai. Antanui Lukšai teko iškentėti baudėjų įtūžį už nesuimtus brolius partizanus, ištisinį mušimą ir kankinimus. Tokioje košmariškoje būklėje, su atsilupusia nuo kankinimų oda, jis susitiko į tardymą atvestą savo motiną. Priešingai, negu tikėjosi kalėjimo budeliai, Ona Lukšienė neskatino alpėjančio sūnaus dėl savos gyvybės išduoti kitų, per akistatą jos laikysena buvo nepalaužiama. Nors Antaną tardė net pats LSSR vidaus reikalų ministras Josifas Bartašiūnas, tačiau jis nieko neįskundė, liko ištikimas savo priesaikos žodžiams „Šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesitarsiu”.
1947 m. rugsėjo mėnesį Antanas Lukša buvo nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Nuo 1948 m. jis kalėjo lageriuose Komijos ASSR. Kaliniai buvo verčiami šaltyje badaudami užsiimti beprasmišku darbu, – už poliarinio rato turėjo statyti geležinkelį, kuris taip ir nebuvo panaudotas. Susirgęs vidurių šiltine jis atsidūrė arti mirties, tesvėrė vos 37 kg. Kartu su grupe kalinių, nebepakeldami pragariško darbo ir gyvenimo sąlygų, 1949 metais sukilo. Sukilimą nuslopinus, jo organizatorius leisgyvius suvarė į baudos lagerį, kur teko gulėti ant šlapios žemės, tad kaliniai vienas po kito atsisveikino su šiuo pasauliu.
1950 m. Antanas dirbo Taišeto lageryje, vėliau buvo nusiųstas į Magadano srities lagerius, kur pogrindininkai jį įgaliojo sekti žinias, klausytis, kas vyksta pasaulyje ir pasidalyti radijo naujienomis su kaliniais.
1956 m. Po devynerių su puse metų Sibiro lageriuose, A. Lukša grįžo į tėvynę, susitiko motiną, prieš mėnesį sugrįžusį iš tremties brolį Vincą. Vedė savo bendradarbę, sovietų represuotų tėvų dukterį Eugeniją Ireną Savickaitę. Sovietų saugumas jų nepaliko ramybėje, bandė nušluoti nuo žemės paviršiaus gimtąją sodybą, šeima buvo akylai stebima.
1988 metais, prasidėjus Persitvarkymo Sąjūdžiui, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai susibūrė į „Tremtinio” klubą. Netrukus jis perorganizuotas į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą (LPKTS). Antanas Lukša buvo ilgametis šios organizacijos pirmininkas, valdybos pirmininkas. Vėliau – LPKTS Garbės pirmininkas.
