Vakar Marijampolė pulsavo ypatinga šiluma žmonių, susirinkusių ne pareigoms ar formalumui, o dėkingumui ir bendrystei. Marijampolės savivaldybės mero Povilo Isodos padėkos vakaras subūrė bendruomenių lyderius, seniūnaičius, Savivaldybės vadovus, Tarybos narius, Seimo narius, įstaigų vadovus, medikus, verslo ir sporto organizacijas, nevyriausybininkus ir daugelį kitų, kurie savo kasdieniais darbais ir idėjomis kuria Marijampolę.
Jau nuo pirmųjų minučių salė alsavo šiluma – tokia tikra ir gimstančia iš susitikimų, šypsenų ir žinojimo, kad esi bendruomenės dalis. Šis vakaras buvo ne apie titulus, pareigybes ar protokolus. Jis buvo apie žmones.
VAKARAS, PRADĖTAS ŠVIESA
Renginio pradžioje skambėję vedėjos žodžiai priminė – bendruomenės stiprybė yra žmonės. Tie, kurie ateina, dirba, sprendžia, padeda, kuria ir neprašydami dėmesio įneša į kasdienybę prasmingų pokyčių.
Jo Ekscelencijos Vilkaviškio vyskupijos vyskupo Rimanto Norvilos sveikinimas įnešė vakaran tylos ir susikaupimo, priminė, kad kiekviena gera iniciatyva prasideda nuo atviros širdies.
MERO ŽVILGSNIS Į METUS, KURIUOS KŪRĖ ŽMONĖS
Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda savo kalboje pakvietė pažvelgti į besibaigiančius metus ne kaip į darbų sąrašą, bet kaip į gyvą, bendruomenės rankomis kurtą paveikslą. Tai buvo metai, kupini atsakingų sprendimų, pokyčių, įveiktų iššūkių ir naujų žingsnių, tačiau, kaip pabrėžė meras, svarbiausia yra ne procesai, o prasmė, slypinti už jų: „Marijampolė keičiasi. Ne visi sprendimai būna lengvi, ne visi – populiarūs.
Tačiau kiekvienas turi savo svorį. Kiekvienas jų prisideda prie mokyklų, kurios tampa jaukesnės vaikams. Prie miesto ir kaimiškųjų vietovių, kurios nuolat gražėja. Prie renginių, kurie vienija žmones. Prie paslaugų, kurios turi būti tokios, kokių žmonėms reikia. Daug kas jau padaryta, daug kas dar daroma, bet niekas nėra sustoję – mes einame pirmyn. Ir, be abejo, už visų pasiekimų – žmonės, kurių darbai tyliai keičia gyvenimus. Tai jų rankose gimsta pokytis“.
Būtent šie žodžiai atvėrė duris ypatingajai vakaro daliai – padėkai žmonėms, kurie kuria Marijampolės šiandieną ir rytojų.
ŠV. JURGIO, MARIJAMPOLĖS GLOBĖJO, MEDALIAI – DĖKINGUMO ŽENKLAI
Kai į salę buvo įnešti Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliai, nuvilnijo ypatinga tyla – tokia, kurioje pajunti ne formalumą, o tikrą pagarbą. Tai buvo akimirka, kai žodis „ačiū“ įgavo svorį, o įvykiai – prasmę.
Šiais medaliais pagerbti žmonės, kurių kasdienis darbas tyliai, nuosekliai ir labai žmogiškai kuria mūsų krašto rytojų.
Už profesionalų vadovavimą ir išskirtinius policijos veiklos rezultatus Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliu apdovanotas Harimantas Poškevičius.
Harimantas – žmogus, kurio darbas retai matomas scenoje, bet nuolat jaučiamas žmonių gyvenimuose. Jam saugumas nėra pareiga – tai kasdienis įsipareigojimas bendruomenei. Jo vedama komanda pasiekė vienus geriausių rezultatų Lietuvoje, tačiau tikrieji rezultatai gyvena ne dokumentuose, o žmonių širdyse: ten, kur buvo apsaugota, išklausyta, nuraminta. Tai lyderystė, kurią sunku išmatuoti skaičiais, bet labai lengva pajusti.
Už nuoseklų darbą kuriant Marijampolės turizmo patrauklumą Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliu apdovanota Jurgita Bubnienė.
Jurgita – gidė, kuri moka priversti miestą prabilti. Jos rankomis ir širdimi Marijampolė tapo lyg atversta knyga, kurioje kiekvienas puslapis alsuoja istorijomis ir spalvomis. Ji surinko tai, kas dažnai praslysta pro akis, ir padarė matoma. Jurgitos pasakojimuose Marijampolė tampa ne žemėlapiu, o jausmu – tokiu, kurį norisi parsinešti namo. Kaip kad sako pati Jurgita: „Prancūzija turi Paryžių, o Lietuva turi Marijampolę“.
Už reikšmingą indėlį kuriant šiuolaikinę socialinės paramos sistemą Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliu apdovanota Vida Bružinskaitė.
Vida įkūnija trijų dešimtmečių darbą žmogui. Ji kūrė sistemą, kuri šiandien remia, saugo ir stiprina pačius jautriausius. Kūrė ne tik taisykles, bet ir požiūrį, kad kiekvienas žmogus turi teisę į orumą. Tai darbas, kuris neskamba garsiai, bet yra tvirtas kaip pamatas. Vida visada ėjo per gyvenimą su paprasta ir labai svarbia tiesa: žmonės – svarbiausia. Ir šia tiesa ji uždegė visus kitus.
Už motinišką meilę ir širdies šilumą tėvų globos netekusiems vaikams Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliu apdovanota Virginija Žakevičienė.
Virginija – moteris, kuri savo namų duris atvėrė daugiau nei trisdešimčiai vaikų. Tačiau dar svarbiau – atvėrė širdį. Jos namai tapo vieta, kur vaikas pirmą kartą po sudėtingos dienos gali išdrįsti atsikvėpti, atsigauti, pasijusti saugus. Tai nėra paprasta meilė – tai meilė, kuri daroma, o ne kalbama. Virginijos gyvenimas liudija: meilė gali pakeisti likimą. Kartais žmogui tereikia vieno švelnaus žodžio ir vieno žmogaus, kuris pasakytų: „Tu čia esi laukiamas“.
VAKARAS, KURIS TAPO BENDRYSTĖS ŠVENTE
Kiekviena istorija buvo savita – apie drąsą, apie darbą dėl kitų, apie kūrybą, atjautą, pareigą, tikėjimą žmogumi. Tai istorijos, iš kurių audžiamas Marijampolės veidas.
Justino Jaručio koncertas vakaro pabaigoje suskambėjo kaip švelni padėka už buvimą, už bendruomenę, už tai, kad širdys šį vakarą buvo atviros.
Fojė dar ilgai netilo pokalbiai, šypsenos, susitikimai – tai, kas sujungia žmones labiau nei bet kokie protokolai.
Tegul šis vakaras lieka atmintyje kaip priminimas:
bendruomenės stiprybė gimsta ten, kur susitinka atvira širdis ir noras kurti.
