Kiekvienas turime dar mokyklos suole sugeneruoti verslo idėją, pramokti kalbėti viešai ir suvokti taupymo prasmę, įsitikinę finansinio ir ekonominio švietimo srityje dirbantys pedagogai. Anot specialistų, verslumo temą būtina integruoti į ugdymą mokykloje bei šeimoje. Kol kas mokinių požiūris į verslą ir finansinį raštingumą tebėra veikiamas atgyvenusių stereotipų: vaikai tiki, kad kurti įmones gali tik pasiturintieji, o verslumą tapatina su smulkia prekyba turguje.
„Tas, kad nemoka tvarkytis savo kišenės, negebės valdyti įmonės, juo labiau – valstybės”, – apie strateginę verslumo kompetencijų reikšmę visuomenei bei šaliai kalba ekonomikos ir verslumo mokytoja, Erudito licėjaus pavaduotoja neformaliam ugdymui Kristina Celiešiūtė.
Drauge su kolege pradinių klasių mokytoja Rūta Gudyniene jos sukūrė vientisą metodiką, kuri leidžia ugdyti verslumą sudarančias savybes nuo ikimokyklinio amžiaus iki abitūros. Ilgametę patirtį sukaupusios specialistės pataria kai kuriuos sprendimus taikyti ir šeimos kasdienybėje – tam tikrai nebūtinos didelės pajamos, specialus pasirengimas ar išskirtinė gyvenimiška patirtis.
Dabartiniai mokiniai į verslumą ir verslo kūrimą žvelgia kaip į savaime suprantamą dalyką – ar pritariate šiai minčiai?
K. Celiešiūtė: Individualių atvejų ir požiūrių yra įvairių, tačiau esu įsitikinusi, kad be tikslingo šviečiamojo darbo pažangos šioje srityje neužtikrinsime. Nors viešumoje matoma daug verslumo pavyzdžių, įspūdingų sėkmės istorijų, bendraujant su mokiniais, matyti ir kitas paveikslas. Viena septintokė atviravo, kad prieš prasidedant verslumo pamokoms mokykloje, ekonomikos dalyką įsivaizdavo kaip elementarius pardavimus ir prekių gamybą, bei buvo nuoširdžiai įsitikinusi, kad kurti nuosavą verslą – tik itin pasiturinčiųjų privilegija. Tik pradėjusi mokytis verslumo temų suprato, kad jos ankstesnis požiūris buvo įkvėptas stereotipų. Akivaizdu, kad mokyti apie ekonomiką ir verslą tik vyresnėse klasės yra per vėlu – turime pradėti gerokai anksčiau.
Kad šaliai reikia išmanančių piliečių – tikra tiesa, tačiau ar tokių žinių išties reikia jiems patiems? Ar kiekvienas turi mokėti valdyti valstybę?
K. Celiešiūtė: Finansinis raštingumas daro įtaką visiems mūsų gyvenimo sprendimams: ar imti paskolą, kaip taupyti, kur investuoti, kaip sąmoningai vartoti ir t. t. Be to, tokius pačius klausimus kelia sau ir tie, kas dirba versle ar jį kuria. Todėl finansinis raštingumas ir verslumas eina greta. Ir ne ką mažiau svarbu, kad, ugdydami verslumą, formuojame tiek kūrybines, tiek asmenines kompetencijas.
Kaip šis ugdymas atrodo pradinukų amžiaus grupėje? Kaip prie šių savybių ugdymo gali prisidėti tėvai?
R. Gudynienė: Siūlau pažvelgti į vertingas savybes, be kurių neįsivaizduojamas verslus žmogus: pasitikėjimas savimi, socialiniai įgūdžiai, iniciatyvumas, – ir ugdyti jas. Vienas iš bazinių dalykų – kūrybiškumas. Kiekviena tema, ypač – gamtos moksluose, verta ne tik kelių vadovėlio pastraipų, bet ir patirties. Mokytis geografijos ar biologijos galima ir išėjus pasivaikščioti į parką. Jeigu mokomės apie duonos kepimą, su klase nuvažiuojame į kepyklą ir viską pamatome savo akimis. Į klasę kviečiamės verslininkus, kurie gali papasakoti apie savo patirtį – patikėkite, vaikams tai įdomu ne ką mažiau nei suaugusiems verslo žiniasklaidos skaitytojams.
Licėjuje daug dėmesio skiriame viešajam kalbėjimui – skatiname pristatyti savo darbus arba išnagrinėtas temas ne tik savo klasei, bet ir kitoms. Šį formatą galite puikiai pritaikyti ir bendraudami šeimoje, su giminėmis ar draugais – skirkite laiko pokalbiui su vaikais, paskatinkite juos papasakoti, ką naujo ar įdomaus sužinojo. Klasėje po pristatymo dažnai taikome vadinamąją 3P taisyklę: klausiusieji mokiniai gali paklausti, patarti, pagirti. Taip skatinamas klausytojų dėmesingumas ir kalbėtojo tobulėjimas.
Dar vienas būdas – darbas grupėje. Mokykloje tai darome ypač dažnai: kartais mokiniams leidžiama pasirinkti grupės partnerius, kitąsyk ji sudaroma visiškai atsitiktine tvarka. Čia nėra vietos draugystei ar prieštaravimui, nes yra vienas bendras tikslas. Šeimoje galite dalintis darbais, kartu spręsti smulkias buitines užduotis, o vėliau – ir daugiau atsakomybės reikalaujančias situacijas.
Kaip mokote finansinių dalykų – nuo pinigų vertės suvokimo iki investavimo?
K. Celiešiūtė: Ikimokyklinėje bei pradinėse klasėse juos integruojame, nustatydamos siektiną rezultatą metų pabaigoje. Vienerių metų programą sudaro pinigų valdymo, kritiško vartojimo pagrindai, rizikos ir emocijų, susijusių su pinigais, supratimas ir, žinoma, žodynas.
Nuo penktos klasės finansinis raštingumas ir verslumo pamokos tampa privalomos. Mokydamiesi visi be išimties vaikai turi sugeneruoti verslo idėją, apgalvoti savo produkto ar paslaugos rinkodarą, apskaičiuoti kaštus, nustatyti pardavimo kainą ir pristatyti licėjaus bendruomenei. Tie mokiniai, kurie nori dar daugiau sužinoti apie tai, kaip valdomas verslas, buriasi į komandas ir steigia jaunąją bendrovę bei dalyvauja „Lietuvos Junior Achievement” programoje.
Jeigu verslumui kūrybiškumas ir emocijos – būtinos, mūsų santykiai su pinigais realybėje neretai būna pernelyg veikiami jausmų, kai pirmuoju smuiku čia vis dėlto turėtų griežti protas. Šį požiūrį ir siekiame perduoti savo ugdytiniams.
