Kaip ir dabar, taip ir seniau egzistavo valstybinės ir privačios mokslo įstaigos. Apie vieną tokią vaikų švietimo šventovę garsas sklido visoje Suvalkijoje.
Tarpukaryje privati vienuolių marijonų gimnazija buvo pristatoma su valstybinių mokyklų mokiniams skirtomis teisėmis. Kas ko gero reiškė, kad skurdžiau gyvenantiems, bet gabiems vaikams mokslas nekainuodavo. Arba kainuodavo labai mažai.
Į tokias gimnazijas atžalos patekdavo dažniausiai po šešių metų mokslo kaimo mokykloje.
Norint mokytis tokioje gimnazijoje, reikėdavo išlaikyti papildomus egzaminus. Pildant prašymą į Marijonų mokslo įstaigą tekdavo susimokėti penkis litus.
Vienuolių gimnazijoje didelis dėmesys buvo kreipiamas į mokinių auklėjimą. Visi vaikai gyvendavo katalikiškam bendrabutyje. Kartais aplankyti savo vaikų į Marijampolę atvykdavo jų motinos.
Pasak vieno tokio 1934 m. vykusio mamos apsilankymo, „Ne kartą man teko būti Marijampolėje. Bet niekada neturėjau progos susipažinti iš arčiau su tėvų Marijonų vedamos gimnazijos veikla.
Šalia mokyklos yra naujai įrengtas namas. Tai berniukų bendrabutis. Ten jau keletą metų mokinasi mano sūnus. Šįmet, pasitaikius progai, aplankiau jį.
Vykstant į Marijampolę, jau iš tolo matosi miestą puošiantys aukšti mūrai. Vienas tų didžiulių namų skirtas Marijonų gimnazijai.
Atsiveria bendrabučio durys. Iškart jaučiama rūpestinga auklėtojų tvarka. Visur dvelkia katalikiška dvasia. Koridoriuje, iškart prieš akis, pamatai doro kataliko garbės ženklą – kryžių. Toliau, Lietuvos herbas – Vytis.
Tik spėk žiūrėti ir stebėtis. Sienos nukabinėtos visokio religinio turinio šventais paveikslėliais. Jų čia tiek daug, kad pradedi jaustis tarsi kokioje paveikslų galerijoje.
Namo šildymas yra centrinis. Tad šiluma pasiskirsto visur vienodai. Tiek bendrabučio kambariuose, tiek prausykloje, tiek koridoriuose.
Miegamuose kambariuose sustatyta po keliolika lovų. Visos tvarkingai paklotos. Prie kiekvienos lovos yra kėdutė.
Ruošti pamokoms yra bendros, erdvios salės. Bendrose rūbinėse kabinami nedėvimi drabužiai.
Po tuo pačiu namo stogu, trečiame aukšte įrengtas kambarys maldai – koplytėlė. Ji labai asketiška, kukli ir rami. Čia mokslo metais nuolat laikoma Šventoji Eucharistija. Čia kiekvieną rytą renkasi auklėtiniai. Stiprina savo dvasią, prašo Aukščiausiojo palaimos.
Namo apačioje yra bendrabučio valgykla. Visi valgo į dieną keturis kartus. Prie stalo pasitarnauja patys moksleiviai. Tas pareigas pasiskirsto „pasavaičiui“. Tai puiki proga mokytis patarnauti.
Auklėtojai su auklėtiniais sugyvena gerai. Vieni kitiems padeda. Visą mokslo laiką jie pilnai pavaduoja tikruosius mokinių tėvus. Tvarka ir visas bendrabučio įrengimas yra pavyzdingas.
Ypač čia jauku vasarą. Aplink bendrabutį yra didelė aikštė, gėlėtas jaunas sodas. Netoli teka Šešupė, galima irstytis laiveliais.
Todėl aš, kaip katalikė motina, patariu visoms, kurios nori savo vaikus katalikiškoje dvasioje išauklėti, nesigailėti nedidelių išlaidų ir siųsti čia mokytis. Mokytis į Marijampolės Marijonų gimnaziją. Manau kiekviena motina tokiu auklėjimu būtų patenkinta,“ – Odę gimnazijai užbaigia susižavėjimo neslepianti mama.
Marijonų mokslo įstaiga skęsta Poezijos parko medžių pavėsyje. Beveik šimtmetį skaičiuojantis raudonų plytų mūrinukas atkreipia kiekvieno praeivio žvilgsnį. Praėjusio amžiaus tarpukario dvasioje iškilęs triaukštis globoja ateities kartų protus. Žalumos apsupta senoji mokslo įstaiga yra atvykstančių į Marijampolę turistų maršruto dalis.
