Penktadienį kartu su viso pasaulio lietuviais marijampoliečiai rašė Nacionalinį diktantą. Diktantas buvo rašomas Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ir jos filialuose mieste, miesteliuose ir kaimuose (rašė 67 asmenys), Savivaldybės tarybos posėdžių salėje (rašė 11 asmenų), gimnazijose ir mokyklose.
Smagu, kad raštingumą skatinantis renginys tapo tradicija. Šiek tiek gaila, kad rašančiųjų buvo nedaug, matyt, sutrukdė darbai ar kiti reikalai.
Gimtosios kalbos prestižu, išsaugojimu turime rūpintis patys. Sūduvos regione kalbai visais laikais buvo skiriama daug dėmesio. Ir dabar yra daug marijampoliečių, gimtajai kalbai, jos vartojimui, raštingumui neabejingų.
Tai tikrai žinoma, nes gana dažnai žmonės skambina, rašo, išgirdę jų ausiai nepriimtiną ar keistai skambantį žodį ir suabejoję teisingumu. Norisi tikėti, kad visi jie diktantą rašė.
Prieš pradėdamas diktantą skaityti, Marijus Žiedas sakė: „Svarbiausia, kad mes nebijotume savo klaidų!“ Visi klystame, o suklydę stengiamės pasitaisyti. Juk mūsų kalba yra skambiausia ir gražiausia pasaulyje.
O diktanto tekstas buvo labai įdomus. Rašyta apie slibinus ir drakonus. Ir Marijampolės miesto herbas, kuriame šventasis Jurgis, sidabrine ietimi perpus smeigiantis juodą sparnuotą slibiną, paminėtas!
Rašybos ir skyrybos vingrybių taip pat buvo. Na, sakykite, kuriame diktante jų nebūna? Ir turi būti. Kam tada rašyti, jei visai galvos pasukti nereikės…
Diktanto tekstas kovo 19 dieną bus paskelbtas VLKK svetainėje www.vlkk.lt.
